Likimas| Lisa| Ff| Baigta

60

* Jungkook pov. *

Diagnozė neišvengiama - ji gylioje komoje. Tą nežinomybė ar ji atsibus jau mėnesį žudo manę iš vidaus. Tas jausmas, kai tavo mylimas žmogus, kuris tavę padaro laimingiausiu pasaulyje kovoja dėl gyvybės, nėra pat geriausias.
Sunku ne man vienam. Hoseok kaltina savę, už tai, kad nesugebėjo jos apsaugoti, Jennie taip pat jaučiasi kalta. Bet manau, jog kalčiausias esu aš. Aš galėjau ją sustabdyti. Jei tik galėčiau atsukti laiką atgal...

Pamačius Lisą be jokių gyvybės ženklų, mano širdys vėl dūžta į daugybę mažų gabalėlių. Norisi mirti, nes prarandi tai kas svarbiausia. Žmogų, kuris tave daro laimingiausiu.

Pasiilgau jos šypsenos, tu akių ir juoko... Pasiilgau jos, visko kas susija su ja.
Norėčiau vėl iš išvysti jos šypseną, išgirsti juoką ir trys žodžius kurie priverčia širdį plakti greičiau.
Be jos aš niekas. Ji lyg ištrinta ar dingusi iš gyvenimo, o manyje atsivėrusi tuščia skylė.
Mintys, kad ji nepabus mane kankina, bet jas nuvyju šalin ir bandau galvoti pozytiviai dėl jos.

Eina valandos, dienos, savaitės... Bet ji nepabunda... Visų viltis mažėja, bet tik ne mano.
Visąlaika sėdžiu palatoje prie jos lovos. Prie Lisos prijungta daugybė aparatų, kurie palaiko jos gyvybę. Sunku ją matyti tokią.

Po šešių mėnesių jos būklė dar pablogėjo. Daktarai siūlė atjungti gyvybę palaikančius aparatus, bet Hoseok tiesiog pasiuto. Kol tuo tarpu aš sėdėjau prie ramiai gulinčios merginos ir glostydamas jos ranką meldžiau, jos atsibusti. Akimirkos be jos yra pačios baisiausios. Namai tušti, juose nebesigirdu juoko, nei vieno iš mūsų veidu nepuošia šypsenos. Viskas aplinkui pasidarė pilka ir niuru. Niekas nebeiteikia man džiaugsmo. Man šypseną sugrąžintu tik Lisos laimingos akys ir plati šypsena.

Einant laikui vis labiau pasiilgstu jos apkabinimų ir prisilietimų... Vis labiau noriu išvisti jos šypseną ir išgirsti tą angelišką juoką, noriu jog ji atsibustu ir pasakytu, jog viskas bus gerai.

Kai trumpam grįžtu namo užeinu į jos kambarį. Ten jaučiu blėstanti jos kvepalų kvapą ir žiūriu į nuo tuo baisaus įvykio nepaliestus jos daiktus.
Atsiguliu į jos lovą ir leidžiu ašaroms laisvai rystis mano skruostais.

Grįžus į ligoninę nueinu prie palatos. Prie jos stovi verkiantis vaikinai ir merginos.

- Kas atsitiko?- šiems žodžiams palikus mano burną Jennie atsisuko į manę dar labiau pradėjo verkti. Jau numanau, kas galėjo nutikti, bet viduje tyliai meldžiuosi jog tai būtų tik kvailas mano spėjimas.
Vidu užlieja nerimas. Niekas nieko man nesako tik žiuri su apgailestaujančiais veidas ir bando nusivalyti besiveržiančias ašaras, kurios veržiasi be perstojo.

- Jungkook, jos nebėra. Jau nebebuvo vilčių jog ji išgyvens, jie privalėjo atjungti aparatus,- Rose priėjus pasakė. Merginai tai tarus priė jos priėjo Tae ir ją apkabino

Jos nebėra? Tai negali būti tiesa! Ji nemirus! Tai tik košmaras! Košmaras iš kurio privalau pabusti!

Pradėjau dar labiau verkti. Aš praradau ją. Praradau savo meilę, savo pasaulį...

Viskas atrodo, jog slysta man iš po kojų ir nebėra vilties gyventi toliau. Tą mintis, jog jos nebėra atrodo, tokia netikra. Pagaliau supratau, kad ji niekada nebebus mano glėbyje, kad neišvysiu jos šypsenos ir nebegirdėsiu jos juoko. Tai mane skaudina, tai žudo mane iš vidaus.

- Užjaučiu,- išgirstu silpna Jimin balsą ir pakeliu akys į šviesiaplaukį. Jokie "užjaučiu" nepagerins padėties, neišgydis skausmo ar nepanaikins jausmo, kuris po truputį glemžiasi manę į visišką tamsą.

Negalėdamas pakelti to skausmo, išbėgau iš ligoninės.
Mano kojos atnešė mane link tilto lyg žinoto, ko man dabar reikia.
Liko vienintelis būdas būti su Lisa. Jei ji negali grįžti pas manę, tai aš nueisiu pas ją...

- Ateinu pas tavę, brangute,- tai taręs paskutinį karta nusišypsojau ir  nušokau į vandenį.

Dabar būsim kartu

PABAIGA

Baigiu šią istoriją ir noriu visiems padėkoti. Padėkoti už peržiūras, vote ir visus komentarus, kurie mane skatino rašyti toliau ❤️
Galvoju, jog dabar nerašysiu naujos istorijos, bet versiu viena ar kelias, labiausiai man patikusias istorijas iš anglų kalbos.
Dar kartą ačiū ❤️