Impure

1

-Eva, brangioji, mes jau eisime. - Mane lyg iš sapno budino Martos balsas ir jos plaštaka priglausta prie mano peties.

-Ačiū, kad atvykote. - Šį sakinį šiandien aš kartojau daugybe kartų. Marta linktelėjo ir atsitraukė nuo manęs, išeidama iš kapinių. Aš užsimerkiau ir atsidusau. Bet tai nepadėjo pabėgti nuo realybės. Senelio karstą jau užkasė po žeme, o aš žiūrėjau į susmeigtas į kapavietę geles. Svečiai jau rinkosi namo, o aš net neturėjau kur jų pakviesti ir prisiminti, koks senelis buvo žmogus. Vieno kambario butas ir griežti kaimynai nebuvo išimtis. Negalėjau nieko pakeisti. Bandžiau tik tvardytis ir laikytis ant kojų. Nes jei pargriūsiu, niekas manęs nepagaus. Aš praradau jį. Praradau vienintelį žmogų, kurį turėjau. Jis išėjo, paliko mane. Viena. Visiškai viena.

-Eva , - Tarė mano vardą, dūslus vyriškas balsas. Pakėliau akis į Tomą. Juodai, kaip ir visi kiti, apsirengusi vyrą, kuris į mane žiūrėjo primerktomis akimis. Jis priėjo ir nerangiai apkabino mane nutraukdamas mano galvos apdangalą. Kad ir kaip dabar jaučiuosi palūžusi ir vieniša, šio žmogaus apkabinimo tikrai nelaukiau. Geriau neturėti nieko gyvenime, nei turėti tokius veidmainius. Nuo jo vyriškų kvepalų man užgniaužė kvapą ir aš atsitraukiau nuo jo pasitaisydama nukritusį juodą šifoninį šaliką. -Tu žinai, kad gali kreiptis, jei tau reikės pagalbos.- Jo žodžiai skambėjo taip... Netikrai.

-Tomai, man viskas gerai. - Sugebėjau išlementi šiuos žodžius vien dėl to, kad jis paliktu mane ramybėje. Man nebuvo viskas gerai, man reikėjo pagalbos, bet nebuvo į ką kreiptis. O juolab į jį. Aš likau visiškai viena. Dvidešimt ketverių metų mergina, be tėvų, be senelių, be šeimos.

Senelio tolimi giminaičiai ir draugai jau išėjo iš kapinių atsisveikindami su manimi, patapšnodami per petį, tardami "laikykis" arba tiesiog kuo greičiau norėdami pabėgti nuo rudens šalčio. Dabar likau tik aš ir Tomas. Jis sugriebė man už pečių ir bandė išspausti gailestingą šypseną, tačiau jam nelabai sekėsi.

-Eva, pasitikėk manimi. Aš tau galiu padėti. - Kaip jam negėda?Jis visiškai nemoka vaidinti. Mano senelis mirė, mes prie jo kapo, o jis neryškiais žodžiais nori mane įtikinti permiegoti su juo. Jis ne žmogus.

-Jau eisiu. - Atsitraukiau nuo jo ir apsisukdama bandžiau eiti, tačiau Tomas mane pasivijo ir aplenkė vėl atsistodamas man prieš veidą.

-Palauk , - Jis viena ranką ištiesė prieš mane gestu rodydamas, jog palaukčiau, o kitą ranką įsikišo į palto kišenę, išsitraukdamas iš jos kažką panašaus į vizitinę. -Štai, paimk. - Jis įsprūdo man į delną popieriaus gabalėlį.

-Kas tai? - Nesupratusi, ką jis daro, paklausiau. Žvilgtelėjau į vizitinę kortelę, kurią laikau ir perskaičiau kas ant jos parašyta. Kilianas Ariasas.

-Aš nežinau kiek laiko būsiu mieste, todėl turiu įteikti dabar. Žinau ,kad netinkamas metas, tačiau gali paskambinti šiam žmogui dėl darbo. Žinau, kad turi patirties su vaikais, taigi, gal jam tiksi.

-Ne dabar, Tomai...

-Tiesiog turėk tai, kai jis man pasakė, jog ieško darbuotojos, pagalvojau apie tave.

-Ačiū. - Įnoringu balsu tariau ir įsikišau vizitinę į kišenę.

-Aš tik bandau padėti, Eva. Juk žinai, kad tu man rūpi. - Jis pakelė dvėjais pirštais mano smakrą ir įdebė savo žvilgsnį į mane.

-Aš tau dėkinga, Tomai, bet aš turiu darbą.

-Tokie darbai netrunka ilgai, Eva. Ypač tau, tu mergina. Be to, ten nesaugu. - Galima pagalvoti, kad jis manimi rūpinasi.

-Aš kaip nors susidėliosiu savo puzlę, Tomai. - Patraukiau jo ranką nuo savo veido ir bandžiau išbėgti to akių kontakto.

-Leisk parvežti tave. - Išpūčiau orą iš plaučių ir bandžiau nekelti skandalo kapinėse. Jis nei kiek negerbia šios vietos ir negerbia manęs. Jis žino, ką jam jaučiu, tačiau vistiek taip elgiasi. Ir būtent dabar. Būtent šiandien.