Impure

24

Kas yra Erikas Morisonas? Trisdešimt trėjų metų išauklėtas, nuoširdus, kilnus ir galantiškas vyras. Būdamas dvidešimties, jis su šeima persikraustė iš Jungtinės Karalystės į Ameriką. Jo tėtis nieko nelaukdamas įkūrė verslą, o Erikas buvo priimtas į universitetą. Baigęs jį, pasekė tėvo pėdomis ir įkūrė ne tik įmonę bet ir restoraną dėl kurio Itališkos virtuvės, atvykstama iš kitų miestų. Klestėjimas neatėmė jo tyrumo ir tikrumo. Jis žmogus, kuris bet kieno gyvenimą padarytų šviesesniu ir geresniu. Švelniai tariant, jis ponas Tobulasis.
Po šitiek pažinčių, draugių, merginų, jis pasirinko mane. Kodėl? Kodėl jo širdis pasirinko mane? Aš priklausau Kilianui Ariasui nuo tos minutės, kada mes susipažinome. Aš laukiuosi jo sūnaus ir nesu pora Erikui. Nesitikėjau, kad jis pasakys, jog mane myli. Nebūčiau pagalvojusi, jog jis tai jaučia. Simpatiją taip, tačiau ne meilę. Bet aš neteisiu jo. Kai širdis įsimyli, protas negali prieštarauti... Aš pati tai išgyvenau, bet skirtumas tarp manęs ir Kiliano yra toks, jog į Eriko meilę niekada nebus atsakyta. Ir man skaudu dėl to, apmaudu ir beviltiškai gaila, nes jis yra mano draugas...

-Aš... Aš nežinau ką pasakyti. – Norėjau pradingti ir nežiūrėti į jo baikščias, tamsias akis.

-Nesakyk nieko. Prisipažindamas tau Eva, aš nesitikiu nieko. Žinau, kad myli jį ir visada mylėsi jį. Man nereikia kokio nors tavo atsakymo, aš tiesiog norėjau tau tai pasakyti. Tave įsimylėti lengva, Eva, labai lengva...Kilianui beprotiškai pasisėkė.

-Aš nenusipelniau tavo meilės, Erikai. – Jis nusišluostė veidą, įkvėpė ir papurtė galvą.

-Tai ne tavo kaltė. Aš pats lindau ten, kur nereikia ir negalėjau savęs sustabdyti. Visada žinojau, kad pamilęs tave nesulauksiu atsakymo, bet negalėjau pasipriešinti. – Aš taip pat norėjau apsiašaroti ašarų pliūpsniais. Kodėl mes visada įsimylime tuos, kurie nemyli mūsų?

-Erikai, aš tikrai nežinau ką pasakyti ar padaryti. Tu nusipelnei daugiau nei viso šito. Tu man daug padėjai ir aš tai prisiminsiu iki gyvenimo galo, tačiau... Aš negaliu gyventi be jo.

-Žinau ir suprantu. Būdama su juo, negalėsi bendrauti su manimi. Šį kartą kaip ir aną kartą, aš pasitrauksiu. Jo aš niekada nebijojau ir nebijau, tačiau kitaip tu neturėsi ramybės.

-Erikai, - Priėjau žingsniu arčiau, būdama visai šalia. -Mes per daug mažai patyrėme, kad tai būtų meilė. – Jis žiūrėjo man tiesiai į akis, verdamas mano širdį iešmu.

-Eva, aš jau mylėjau kartą ir žinau, kas tai per jausmas. Taip, mes mažai patyrėme, niekada tavęs nebučiavau, niekada neliečiau, net į akis drovėjausi tau žiūrėti. Visada tyliai tavimi grožėjausi, mėgaudavausi tavo būvimu šalia, nors ir negalėdavau prisiliesti. Aš ne visažinis, tačiau žinau, kad tave myliu. – Mūsų veidus skyrė mažas atstumas ir atsisveikinimui, nusprendžiau duoti Erikui paskutinį bučinį. Priglaudusi lūpas prie jo skruosto, užsimerkiau ir jį pabučiavau, taip išreikšdama visą savo dėkingumą.

-Ačiū tau už viską. – Atsitraukiau ir pro ašaras jam nusišypsojau. Erikas begalo sunkiai atsiduso ir trumpam užsimerkė.

-Neleisk, kad kas nors užterštų tavo širdį. Rūpinkis savimi ir mažyliu ar mažyle. – Nors ir miegojau tik dvi valandas, prieš pusvalandį dar jaučiausi pilna jėgų, o dabar mano pečiai nulinko kaip lapai ir aš pasirengusi išsivolioti ant grindų. Kaltės jausmas žiūrint į jo akis vis didėjo.

-Aš nenorėjau, kad viskas taip būtų.

-Žinau.

-Ir dėl mano atlyginimo... Tu man sumokėjai už mėnesį, kurio aš neatidirbau. Taip nesąžininga. – Erikas ranka perbraukė per veidą, tarsi išgirdęs nelaiku pasakytą nesąmonę.