Impure

4

           

Neišvengiamas tvankumas, nepatogumas, septinta valanda ryto, kuri nuo šiol buvo mano režimas, privertė pabusti iš saldaus miego. Atmerkusi akis, kelis kartus sumirksėjau ir mano meguista galva suvokė, jog esu Kiliano miegamajame. Pasukusi galvą į dešinę, kurioje turėjau rasti Kilianą, nusivyliau, nes čia jo nebuvo.
Išsigandusi, staigiai pašokau ant lovos ir atsisėdau, pagalvojusi, jog jis jau išvyko, net neatsisveikinęs. Ir pačiu metu, atsidarė vonios kambario durys, pro kurias išėjo jis. Pusnuogis, apsivyniojęs tik rankšluosčiu, šlapias, seksualus...

-Labas rytas. – Tarė jis ir mūsų žvilgsniai susitiko. Tai pabudino manyje ne tik miegančią mano pusę, tačiau primynė, jog išaušo nauja diena. Diena, nuo kurios mano galva tiesiogine to prasme – užlūš. Šiandien, aš tikriausiai galvosiu tol, kol pati save tuo išsekinsiu. Kodėl mes negalėjome įstrigti toje nepakartojamoje, vakarykštėje naktyje? Kodėl iškart po to, kai pasimylėjome, mes užmigome vienas kito glėbyje? Kodėl mes negalėjome kalbėtis ilgai, ilgai iki pat aušros?

-Pamaniau, jog išvykai neatsisveikinęs. – Pasitryniau akis ir norėjau išlipti iš lovos, tačiau prisiminiau, jog aš be kelnaičių, tik vilkiu baltus Kiliano marškinius, kurie, jeigu atsistočiau, vos dengtų mano sėdmenis.

-Ne, tačiau galbūt taip ir būčiau pasielgęs, jeigu ir toliau būtum miegojusi. Tu per daug saldžiai miegojai. – Artėjo Kilianas. Jo akys kaip visada, buvo žvalios, nuožmios, žiūrinčios į mane, kaip į auką. Kūną nubėrė šaltis ir aš šiek tiek pasimuisčiau, pajusdama savo pulsuojančią vietelę, kuri jaučiasi taip, jog mes ką tik ir vėl būtume pasimylėję. Atsiguliau ant pagalvės, o Kilianas atsisėdo ant lovos krašto, akimis keliaudamas mano veidu. Žiūrint į jį, prikandau apatinę lūpą ir atrodo, jog... Sudrėkau. Kas su manimi darosi?
Aš tiesiog negaliu nesistebėti juo. Ta lygia oda, tatuiruotėmis, raumeningu, tvirtu kūnu ir tais ilgais pirštais, kurie vakar buvo manyje.

-Nejaugi stebėjai mane miegančią? – Paerzinau jį ir nusišypsojau. Kilianas pasislinko arčiau ir leido užuosti jo aromatą. Aš tiesiog norėjau įsikabinti į jį, įsitempti į lovą, užsikloti ir vėl mėgautis vienas kitu, tačiau mūsų laukia šitiek daug darbų.,, Jis turi išvykti, palikti mus su Luisa penkioms dienoms, na, o aš... Aš turiu likti čia ir užtikrinti, jog ta moteris, kurios veido nenoriu prisiminti iš pačio ryto, neprisiartins prie Luisos.

-Aš neturėjau daug laiko žiūrėti į tave, Eva, tačiau nepažvelgti į tave, yra neįmanoma. Tu tikra mūza. – Jis prisilietė pirštų galiukais prie mano veido ir nubraukė plaukų sruogą nuo jo.

-Ar nutapysi mane, kaip savo prancūzes merginas? – Išsišiepiau, sumurmėdama panašią frazę iš „Titaniko".

-Žinoma, Rouze.– Juokingai suraukė antakius ir po truputį jo veidas pradėjo rimtėti. Jis netikėtai, sugriebė mane už kaklo ir veidu prisiartino arčiau, aršiai nužvelgdamas mane. –Nemanyk, kad jei būsiu išvykęs, nieko nežinosiu. Mano akys visur, kad ir kokiame pasaulio krašte būčiau. Supratai? – Išplėčiau akis, žiūrėdama į jį šitokį. Nesupratau, ką jis turi omenyje. Ar tai dėl Kamilos, ar tai koks nors Kiliano Ariaso pavydo priepolis, tačiau žinojau vieną, - turiu elgtis tinkamai.

-Supratau. – Nežymiai linktelėjau ir jis įsisiurbė į mano lūpas, nepaleisdamas mano kaklo. Priglaudžiau delną prie jo skruosto ir norėjau, kad ši akimirka niekada nesibaigtų. Mane apėmė apmaudas, liūdesys ir aš tiesiog nenorėjau apie tai galvoti, todėl dar stipriau pasinėriau į aistringą, rytinį bučinį. Kam reikalinga kava, kai aš turiu jį, nepadorųjį?

-Man reikėjo pažadinti tave, išdulkinti, o tik po to išeiti. – Sukuždėjo tarp bučinio ir paleido mano kaklą, užkišęs ranką už mano galvos.