Impure

36

-Štai. – Kilianas įteikė man nedidelius, bronzinius teatrinius žiūronus. Aš juos paėmiau ir pažvelgiau pro stiklą į būrelį identiškai judančių, it plaukiančių gulbių merginų šokį. Mes sėdėjome „Opéra national de Paris" operos ir baleto teatro balkone. Ten, kur šaukte šaukia renesansas ir karališka prabanga. Kur viskas yra apgalvota iki menkos detalės ir kur galima pasijausti tikra, septynioliktojo amžiaus svarbia dama.
Šios kelionės aš nepamiršiu iki paskutiniojo atodūsio. Juk tai Paryžius! Išsvajotasis miestas, kuriame ir aš turiu garbę pabūti. Prancūzija mane pradėjo burti nuo skaniausios kavos ir kruasanų iki pat šios vietos. Visa tai stebuklinga ir aš jaučiuosi kaip pasakoje. Ir tikriausiai atrodau kaip pasakoje. Mano žaviojo riterio buvo neįmanoma ištempti iš parduotuvės, kol jis nenupirko man šios „Chanel" gamintojo suknelės. Aš nenorėjau jos priimti, nes ji kainavo daugiau už mano pusmečio uždarbį. Tačiau jo buvo neperkalbėti, todėl susitaikiau su jo brangia, mane puošiančią dovaną. Tai juoda, ilgomis rankovėmis ir tokiu pat ilgiu suknelė, atvira nugara. Ji aptempė mano kūno linijas ir nebuvo tokia ilga, kad uždengtų basutes. Raudonos lūpos, prie jų tinkanti delninukė ir aš atrodau visai, kaip ir čia esančios rafinuotos moterys. Jos kitokios, nei socialių tinklų aukos. Čia moterys nedėvi pilvą apnuoginančių marškinėlių, jų lūpos nėra didesnės už slyvas, antakiai nenupiešti per pusę kaktos ir jos tiesiog kvepia pasitikėjimu savimi. Tai ir puošia moterį. Minimalizmas, pasitikėjimas savimi ir kruopštumas. Vyrai, nevilki penktąjį tašką apspaudžiančius džinsus ir nešukuoja plaukų kaip skiauterių. Šitokioje aplinkoje viskas yra taip, kaip mano manymu ir turėtų būti. Viskas taip gražu, taip paprasta ir tuo pačiu nepaprasta. Tiesiog, sielą pakelia nuo tokios atmosferos. Ši vieta mane privertė trumpam atitraukti akis nuo Kiliano, ką daryti nelengva, kai jis vilki kostiumą ir baltus marškinius. Ak, baltus marškinius...
Mes mylėjomės, bučiavomės ir kalbėjomės iki pat penktos valandos ryto ir aš maniau, kad atslūgsiu nuo tokių stiprių jausmų jam. Aš klydau, nes kuo arčiau juo esu, tuo dar arčiau noriu būti. Kuo dažniau mes mylimės, tuo labiau aš jo noriu. Tai nesveika, tai nepaaiškinama, tai nenormalu. Tokia chemija, toks ryšis... Aš net ir įsivaizduoti negalėjau, kad tai nutinka tarp dvejų žmonių. Turėčiau priprasti prie jo būvimo šalia, tačiau kiekvieną kartą, kai mes žiūrime į vienas kitą ar liečiamės, mano plaučiai prasiplečia nuo tokios laimės. Pirmą kartą gyvenime, aš tokia laiminga ir įsimylėjusi.

-Tai nuostabu. – Nuoširdžiai tariau, įkvėpusi oro ir padėjusi žiūronus ant kelių. Niekada nemaniau, kad mane šitaip užkerės baleto pasirodymas, bet štai, mintyse aš skraidau kartu su šokėjomis.

-Išties. – Jo kimus balsas pažadino mano papilvės raumenys, kurie susitraukė. Aš nenorėjau to parodyti, bet mano skruostai parodė tą už mane. Jie pradėjo šilti ir aš apsidairiau aplinkui, į šalia sėdinčius žmones, kurie mėgavosi pasirodymu. Nepadorusis, nukrėtė mane elektros srove, kai jo piršto galiukai perbėgo per mano plaštakos gyslas. Aš pažvelgiau į gražiausią čia esančią būtybę ir nurijau seiles. Dieve, kaip žmogus gali būti šitaip užburiančiai patrauklus? Galiu garantuoti, kad aš atkreipiu mažiau vyrų dėmesio, nei jis moterų. Kilianas Ariasas dvelkia savo vyriškumu ir brangiais kvepalais. Šiems dviems dalykams neatsispirs nei viena moteris. Neneigiu, kad tai jau mane erzina. Kiekvieną kartą, kai jos žiūri, man norisi įsprūsti į jo glėbį ir apgaubti nuo pašalinių akių.

-Liaukis. – Numykiau nuleidusi akis. Jis smiliumi braukė per mano ranką, pašiaušdamas odą, atgaivindamas kiekvieną vakarykštę sekundę ir pozą. Aš tokia... Jo. Tik jo.

-Man nuobodu. – Jis prisislinko arčiau ir ištarė man į ausį, dar labiau įaudrindamas. Muzika buvo per garsi ir per greita, kad leistų jam užmigti, todėl jis išgyvens. Aišku, šitaip galvojo mano angeliškoji pusė, kol ta mažoji velniukštė buvo įsitikinusi, ko jis siekia ir norėjo pasiduoti flirtui.