Impure

7

Aš bėgau, tačiau nežinojau kur. Aš ieškojau bet kokio ženklo, kur būtų galėjusi nueiti Luisa, tačiau nebuvo nei mažytės smulkmenos, kuri pasakytų, į kokią pusę ji nubėgo.
Žvarbus vėjas kedeno mano rudus, ilgus plaukus. Krapsnojantis lietus ir apsiniaukęs dangus tvirtino, jog tuoj prasidės lietus. Tačiau man tai nerūpėjo, aš visomis jėgomis, šnopuodama bėgau, dairydamasi į įvairias puses. Ieškodama tos, dėl kurios pabėgimo aš esu kalčiausia.
Kilianui jau buvo pranešta, Karlai taip pat. Marija ir Pablas, dar nežino nieko, tačiau tai laiko klausimas, kada jie sužinos. 
Galbūt, padarėme klaidą jiems nepranešdami, tačiau jeigu pranešime, kils chaosas, kuris ir dabar yra mano viduje. O kaip gi jaustis Kilianui? Juk jis lėktuve, negali padaryti nieko, tik laukti, kol nusileis. Tai buvo Heilės mintis, jam paskambinti. Iš dalies, ji teisi, tačiau iš kitos pusės... Jis dabar tik kamuojasi ir eina iš proto.
Sustojau atsikvėpti, delnais pasirėmiau į kelius ir įkvėpiau oro. Praleidusi kelias sekundes tokioje būsenoje, atsidusau, susiėmiau ir buvau pasirengusi toliau ieškoti Luisos.
Prabėgusi kelis metrus, pasiekusi nedidelį parką, pravėriau jo įėjimo vartus ir vėl pradėjau vytis saulėlydį, kurio buvo nematyti, kaip ir Luisos.
Staiga, sustingau. Mano akys, regis, išsprogo ant kaktos ir aš išsižiojau. Pro krūtinę, pradėjo veržtis neapsakomas jausmas ir pajutusi, jog tuoj nukrisiu, ranka atsirėmiau į medį.
Maža mergaitė, rudais plaukais, kurie buvo supinti į kasą, suposi ant supynės, nuleidusi galvą. Ji vilkėjo melsvą mėgztuką, ant jos pečių, laikėsi kuprinės petnešos ir ji batų galais, kurie vos siekė žemę, stūmėsi į priekį, bandydama suptis.
Mano širdis apmirė, rankos pradėjo virpėti ir ta efekto būsena, dingo. Vietoje jos, atsirado nuovargis, išsekimas, bet kartu ir... Džiaugsmo, pilnatvės, bei liūdesio jausmas. Visos šios emocijos susipynė ir aš pajutau, jog dabar, galėčiau ramia širdimi numirti.
Bandydama susikaupti, susiimti ir jos neišgąsdinti, lėtais žingsniais artėjau prie žaidimų aikštelės.

-Luisa. – Aš nežinojau ką pasakyti, todėl pro lūpas, išslydo tik jos vardas. Mergaitė lėtai pakėlė paraudonavusias akis į mane, kuriose spindėjo ašaros. Jos skruostais sruvo didelės liūdesio ašaros ir tai dar labiau sudaužė mano širdį. Aš norėjau apkabinti ją, išbučiuoti jos veidą, rankutes, visą ją. Priglausti prie savęs, įkvėpti to vaikiško aromato ir pasakyti, jog viskas gerai. Tačiau aš tiesiog bandžiau jos nesukaustyti ir elgtis ramiai.

-Eva. – Ištarė ji, žvelgdama į mane taip, tarsi negalėtų patikėti, kad aš čia. Priėjusi prie pat jos, suklupau ant kelių ir įsistebeilijau į jos rudas, persmelktas skausmu akis.

-Tu čia... – Mano krūtinė kilnojosi nuo jaudulio, kvėpavimo, nuo nepaaiškinamo, patirto baimės jausmo. Luisa ranka perbraukė per skruostus ir nuvalė kelias ašaras. Iš vienos pusės, aš norėjau ją aprėkti. Šaukti, kodėl ji mus taip išgąsdino ir kodėl šitaip pasielgė, tačiau aš negalėjau. Neturėjau teisės, o ir daryti tai, dabar ne laikas. Ji sukėlė mums per daug panikos... Ir aš taip džiaugiuosi, jog ji nenubėgo kur nors toli. Ji yra čia, parke, kur buvome prieš dvi dienas. Ir kaip iš pradžių nepagalvojau apie šią vietą?

-Eva, atsiprašau. Aš tiesiog norėjau pabūti viena. – Sušnypštė ji, o aš negalėjau pasijudinti. Mano kūnas sustingo, nors viduje viskas norėjo sprogti.

-Širdele, ar tu bent supranti kaip mus išgąsdinai? – Nurijau seiles. Luisa ir vėl nuleido galvą, o juos skruostu nubėgo dar viena ašara.

-Atsiprašau.

-Tu niekada šitaip nesielgdavai, kodėl išėjai nieko nepasakiusi?

-Aš tiesiog išgirdau tavo ir tėčio pokalbį. Žinau, kad man negalima klausytis svetimų pokalbių, bet aš ieškojau tavęs ir išgirdau. – Įkvėpiau oro ir lėtai jį išpūčiau. Priglaudžiau savo ranką prie jos ledinių rankyčių ir prisislinkau dar arčiau. Ak, mano mergaite... Ne laiku tu išgirdai tą sumautą pokalbį...