Impure

34

Kilianas nelaukė pakvietimo ir įsiveržė kaip tankas, užtrenkdamas duris. Nuplieskęs mus su Marija savo kelių šimtų laipsnių karščio, ydingomis akimis, paliko mus stovėti įbestas. Aš žinojau, kad iš jo galima laukti visko, bet, kad šitiek daug...

-Gražus numeris , - Sarkastiškai išlemeno jis, grėsmingai prasiėjęs pro kambarį, jį nužvelgęs. Manyje pradėjo virti ta pati, pridegusi košė. Maniau, kad aš jau užgesinau ugnį, tačiau ji dar labiau padidėjo, nužėrusi visą mano kūną iš vidaus einančiu jauduliu. –Jūs ką, kalbos dovaną praradote? – Marija žvelgė į sūnų išsižiojusi, o aš... Aš neįsivaizduoju kaip šiuo metu atrodė mano veidas. Jį padengė jaudulys, išgąstis, baimė ir atrodė, kad Kilianas ištraukė man žemę iš po kojų. Kas? Kaip? Iš kur?!

-Sveikas, Kilianai , - Marija pasimetė ir jos akys šokinėjo aukštyn-žemyn žiūrint į sūnų. Šis vaikštinėjo po kambarį... Iš išorės atrodė ramus ir kol kas mūsų nenužudė, tačiau pakako tik žvilgtelti į jo akis ir stipriai sučiauptas lūpas, kad pasakytum, jog jis vos save laiko. Kilianas smiliumi perbraukė per stiklinio grafino kaklelį ir jį suėmė, įpildamas gėrimą į stiklinę. –Sūnau, ką tu čia veiki? – Kilianas atsiduso, gurkštelėjo viskio ir padėjęs stiklinę ant staliuko, prisėdo ant sofos. Persimetęs čiurną per kelį, kilstelėjo antakius ir žvilgtelėjo į mane. Kaip po galais tai įvyko?!

-Na, aš norėjau sužinoti kas dedasi. Iš ryto, mano merginai paskambina nepažįstamas numeris, ji atsiliepia ir pradeda keistai elgtis. Nubėga į vonios kambarį, kad negirdėčiau pokalbio, o po jo, ji atrodo tarsi pamačiusi vaiduoklį, bandydama sau teigti, jog jai tik pasirodė. Po universiteto, ji pareiškia, kad nori susitikti su drauge žinodama, kad šiandien mes turime krūvą kitų reikalų. Nepaisant to, ji važiuoja taksi, o ne su Hariu ar Roisu. Aš nusprendžiau asmeniškai įsitikinti, ar jai viskas gerai, ją slapčia palydėdamas. Pamatęs ją prie viešbučio, aš buvau visiškai teisus manydamas, kad ji meluoja. Kelios minutės prie registratūros, Ariasų žavesys ir štai, aš sužinau, kad čia apsistojusi ponia Arias. Todėl, gal aš turėčiau paklausti, kas jūs čia veikiate? – Jis sukando žandikaulius ir parėmė savo alkūnes į klubus, supindamas pirštus.
Jis mane sekė...

-Kilianai, mielasis, kodėl tu iškart nusiteikęs blogiausiam? Galbūt mes su Eva turėjome kai ką aptarti, todėl ir susitikome čia. – Marija bandė išsisukti, tačiau buvo aišku, jog jos žodžiai įeina pro vieną Kiliano ausį ir išeina pro kitą. Dieve mano, aš ir vėl įklimpau.

-Kas gali sieti tave ir Evą?

-Kaip tai kas? Ji mano anūkės auklė. Aš turiu teisę sužinoti kaip laikosi Luisa. – Kilianas prunkštelėjo ir atrėmė nugarą į sofą, sočiai išgerdamas alkoholio kiekį stiklinėje. Jo akys pasisuko į mane, o tada vėl į Mariją.

-Jūs abi , - Jis mostelėjo smiliumi į mus su ponia Arias. –Laikote mane kvailiu?

-Kilianai, ką tu sakai... – Sukiojo akis šviesiaplaukė, o aš taip ir negalėjau pratarti žodžio. Norėdama viską sutvarkyti aš ir vėl padariau klaidą to nesuprasdama. Kaip aš galėjau būti tokia naivi?!

-Kokie jūsų motyvai, ponia Arias?

-Kokie dar motyvai...

-Tu pakvietei Kamilą į namus, kuriose tuo metu buvo mano dukra. Įžeidinėjai Evą, kada tik turėjai progą, o dabar tu ją pakvietei susitikti. Aš gyvenau su jumis per ilgą laiką, kad nesuprasčiau jūsų triukų, ponia Arias. – Jis atsistojo nuo sofos ir nužvelgė savo mamą. Su ta juoda, odine striuke, juodais marškiniais ir juodomis kelnėmis, bei trumpais plaukais, Kilianas atrodė taip, tarsi būtų tas, kuris traukia sielas iš kūnų.

-Nurimk ir neprisigalvok nebūtų dalykų. Kadangi tu man ir Pablui uždraudei matytis su anūke kurį laiką, aš pakviečiau Evą ir norėjau sužinoti kaip ji. – Gūžtelėjo pečiais Marija, negebėdama žiūrėti į pakvaišusiai laukines sūnaus akis. Aš taip pat negalėjau žiūrėti. Negalėjau žiūrėti ir suprasti kaip eilinį kartą mes susimovėme. Ir vėl.