Impure

8

-Taigi, nori pasakyti, jog tu rimtai išėjai ir palikai jį be žado? - Išplėstomis akimis žiūrėjo į mane Džeinė rankoje laikydama taurę "Prosecco" vyno.

-Visiškai taip ir buvo. - Lyg pasididžiuodama tariau, taip pat gurkšteldama vyno. Džeine negalėjo patikėti, jog aš šitaip pasielgiau su pačiu Kilianu Ariasu.

-Per vieną dieną tau nutiko šitiek daug, o aš be reikalo leidau dvi dienas sodyboje, na ir draugė... - Džeinė nuliūdo ir atsiremė į sofą.

-Nesijaudink, viskas gerai, nieko tokio nenutiko... - Gūžtelėjau pečiais, tačiau nežinau ką bandžiau apgauti, save ar ją. Prieš dvi dienas aš stovėjau prieš žmogų, kuris galbūt būtų pakeitęs mano gyvenimą, tačiau aš išėjau. Negalėjau susitaikyti su tokia įtampa ir su tokiu jauduliu, kurį man teikė jis. Aš net į akis negalėjau jam pažvelgti, kaip aš būčiau dirbusi pas jį? Jis man teikė neperduodamas emocijas, aš negaliu šito apsakyti. Žvelgiant į jį jaučiau neapsakomą šaltį, tačiau tas šaltis turėjo saviškos šilumos. Tas šaltis buvo toks šaltas, jog aplinkui darėsi viskas tamsu, tačiau tai traukė. Nepaisant to, aš sugebėjau tam atsispirti ir nepasiduodi jo valdžiai. Aš neleisiu savęs negerbti, kad ir kur būčiau, kad ir kam dirbčiau.

-Ką atsakysi ponui Keidžui? - Pasidomėjo Džeinė užkąsdama savo "Subway" sumuštinio. "Subway" ir baltasis vynas buvo "nuostabus"vakarienės derinys. Aš mėgavausi maistu, kad ir koks jis bebūtų, atrodo maistas vienintelis dalykas, kuris vertė mane justis laimingai.

-Aš nežinau, jis man davė kelias dienas, teigė, jog po to susisieks su manimi. Aš bijau Džeine, tai gali būti dar vienas Tomo triukas. - Juodaplaukė atsiduso ir gūžtelėjo pečiais, kramtydama savo sumuštinį. Norėčiau ir aš būti tokia nerūpėstinga, tačiau laikas tiksi ir aš nežinau ar turiu kitą pasirinkimą. Pabėgau nuo Kiliano Ariaso, kuris galbūt būtų man suteikęs darbą ir galbūt taip greitai jo nerasiu, o mokslo metai jau prasideda po poros savaičių.

-Nemanau, kad jo tėvas būtų sutikęs mokėti už tavo mokslus vien dėl jo užgaidų.

-Visa tai atrodo įtartina. Aš nemanau, kad galiu pasitikėti tais žmonėmis. - Taip pat užkandau savo sumuštinio ir padėjau vyno taurę ant stalo. Šnekučiuodamuosios su Džeine ir gerdamos vyną, net nepastebėjau kaip greitai skrieja laikas. Ką aš daryčiau be jos. Šias dvi dienas, kai ji su šeima buvo sodyboje, jaučiausi lyg nesava viską laikydama savyje. Atrodo amžinybę praleidau ant šios sofos ir galvojau. Šias dvi dienas aš galvojau tik apie tai. Kad ir kaip bandžiau galvoti apie pono Keidžo pasiūlymą, mano pasąmonė it tyčiomis mane versdavo galvoti apie jį. Jis toks uždaras, toks paslaptingas... Aš vis galvojau, kas galėjo su juo nutikti, jog jis tapo tokiu? Tokiu šaltu ir abėjingu? Nežinau kodėl aš apie tai galvojau, nes tai visiškai ne mano reikalas, tačiau aš negalėjau jo išmesti iš galvos. Tą naktį bare, kai įslydau į jo glėbį, jis atrodė toks... Toks kitoks. Prisiminusi tą vaizdą savo galvoje, bandžiau jį ištrinti. Man gėda. Jis verčia mane gėdytis netgi nebūdamas šalia.

-Žinai, aš manau, jog tau vertėtų pasikalbėti su Tomu ir išsiaiškinti ko jis nori. - Tarė Džeinė ir perjungė distanciniu pulteliu televizoriaus kanalą.

-Aš nenoriu su juo kalbėtis, jis viską neigs. Tikriausiai aš turiu pasikalbėti su jo tėvu ir viską išsiaiškinti.

-Tai reiškia, jog tu neatsisakai minties priimti jo pasiūlymą? - Kilstelėjo Džeinė ir praplešė traškučių pakelį. Kiek ji gali valgyti?

-Mano mintys apie tai negatyvios, tačiau aš bandau galvoti logiškai. Nors ir galvoti šitaip man neleidžia sujaukta galva. Aš visiškai pasimetusi, Džeine. Kartais aš galvoju, jog turėčiau priimti jo pasiūlymą, tuomet viskas išsispręstų ir aš galėčiau gražinti jam sumą, kurią jis sumokėjo, tačiau kita vertus galvoju, jog tai pinklės. - Padėjau savo taurę ant stiklinio kavos staliuko, kai pajutau, jog man po truputį pradeda svaigti galva.