Impure

21

Aš paleidau Keidžo ranką ir įsmeigiau žvilgsnį į Kilianą, kuris savo dėgančiomis akimis svilino mane it liepsna. Tą akimirką aš norėjau prasmekti skradžiai žemę, tačiau net neįstengiau pajūdėti. Aš buvau suveržta jo žvilgsnio.

-Kokia staigmena, pone Ariasai. – Tarė Keidžas. Jis taip pat šiek tiek buvo nustebęs, tačiau stengėsi šito neparodyti. Mano kvėpavimas padažnėjo, o širdis pradėjo plakti tarsi pasiutusi. Man buvo gėda. Gėda dėl savo žodžių ir gėda dėl to, jog Kilianas juos išgirdo.

-Pone Ariasai, aš... – Kilstelėjau nuo kedės ir atsistojau prieš jį. Aš stengiausi suformoluoti tinkamą sakinį, tačiau man nesisekė. Žiūrint į jį aš tampu nebile. Žiūrint į tą „blogo berniuko" išvaizdą ir tą liepsnojantį žvilgsnį.

-Panele Anders, nesijaudinkite. Mes tuoj visi prisėsime ir aš galėsiu atsakyti į klausimus, kurie jus domina. – Kiliano balsas buvo ramus, tačiau su ironijos gaidele. Aš nežinau kaip elgtis ir ką pasakyti, todėl beliko tik atsisėsti ir susigūžti. Kilianas prisėdo šalia manęs, o Keidžas sedėjo priešais. Jo ryškiai mėlynos akys žvelgė tai į mane, tai į poną Ariasą.

-Gal tą progą, jog čia susirinkome, turėtume ko nors išgersti? – Pasiūlė Keidžas. Aš jau ruošiausi prieštarauti, tačiau Kilianas pirmavo.

-Žinoma, kodėl gi ne, pone Keidžai. – Linktelėjo jis ir įsipatogino į kėdę. Aš buvau pasimetusi ir išraudonavau kaip vėžys. Jo aromatas ir artumas dar labiau trikdė mane.
Ponas Keidžas pakvietė padavėją prie mūsų staliuko ir užsakė alkoholinius gėrimus.

-Kaip jūs sužinojote kur aš? – Išlemenau nedrąsiai pažvelgdama į Kilianą. Jis praverė savo lūpas ir nužvelgė mano veidą nuo smakro iki kaktos. Taip įžūliai.

-Man pasakė vairuotojas. Aš užbaigiau savo reikalus ir buvau pasiruošęs pasiimti jus, jog važiuotume Luisos, tačiau jis man pasakė, jog jūs čia. Aš nežinojau, jog jūs būsite su ponu Keidžu. – Mano akys sustojo ties jo žandikauliais, aukščiau aš savo žvilgsnio neišstengiau pakelti, nes žinojau, jeigu pakelsiu – jos susitiks su jo aršiomis akimis. Man reikėjo šito išvengti.

-Mes švenčiame Evos sugrįžimą į universitetą. – Įsiterpė Keidžas. Kilianas kilstelėjo antakius, tuomet linktelėjo.

-Puiku. Kodėl neatšvesti ir to, jog panelė Anders turi naują darbą? – Keidžas klausiamai pažvelgė į mane.

-Aš pradėjau dirbti nuo vakar. Nuo šiol dirbu ir gyvenu pono Ariaso namuose. – Rajano akyse tartum kažkas suspindėjo, tačiau tai nebuvo teigiama jo išraiška.

-Gyveni? – Šiek tiek sutriko jis. Aš bandžiau atsakyti į jo klausimą, tačiau Kilianas nedavė man valios kalbėti.

-Taip. Nuo šiol ji gyvens su manimi. – Pabrėždamas žodį „manimi" sarkastiškai išsireiškė Ariasas. Tai visiškai negera įdėja. Būti čia su Kilianu ir Rajanu verčia justi spaudimą. Jiems būnant kartu, jaučiasi lyg maža kova. Lyg jie norėtų įkąsti vienas kitam.
Padavėjas netrukus įteikė mums stiklinėse džiną su toniku. Tai tikriausiai per stiprus gėrimas penktadienio popietę.

-Aš tikriausiai atsisakysiu, šiaip ar taip, aš darbe. – Pažvelgdama į rūstų Kiliano veidą tariau. Keidžas nebuvo patenkintas mano žodžiais.

-Manau, jog šiandien ponas Ariasas padarys tau išimtį, Eva. Ar ne? – Ragino Keidžas.

-Panelė Anders teisi. Ji darbe, todėl gersime tik mudu, pone Keidžai. – Kilianas kilstelėjo taurę ir pridėjo ją lūpų, akies krašteliu žvilgteldamas į mane. Man buvo visiškai nejauku. Tiesiog pragaras, kuris turi kuo greičiau baigtis.