Impure

43

           

Po mano ir Kiliano karšto bučinio, jis pasakė, jog mes vykstame į Čikagą, į jo dėdės vestuves. Žinoma, man buvo šokas, nes aš šito visiškai nesitikėjau. Buvo sunku suvokti, jog jo penkiasdešimt septynerių metų dėdė tuokiasi. Penktą kartą. Aišku, atsisakyti aš negalėjau. Juk aš Luisos auklė, kuri privalo lydėti mažąją princesę į vestuves ir visus kitus renginius bei šventes. Todėl likusią dienos dalį mes su Luisa praleidome ją apsipirkinėdamos, o Kilianas grįžo į įmonę. Aš pasijutau tarsi ne savo kailyje, kai Haris nuvėžė mus į parduotuves, kurias galėjau tik sapnuoti. "Hermes", "Armani", "Prada" ir visos kitos tokios nepaprastai brangios parduotuvės. Kilianas norėjo apmokėti mano išlaidas, tačiau aš drastiškai atsisakiau ir sumokėjau pati. Mano laimei, kreditinėje buvo pervesti pinigai už dvejas savaites, kuriuos išleidau iki paskutinio cento dėl vienos suknelės ir batų. Už tą kainą aš galėjau nusipirkti begalę drabužių, tačiau aš negalėjau pasirodyti Ariasų šventėje su suknele kurios vertė būtų keli doleriai. Todėl buvau priversta nusipirkti šiuos daiktus. Aš neneigiu, jog man nebuvo malonu juos apsirengti ir pamatyti save visai kitokią, tačiau tai man buvo kiek nepriimtina. Atrodė, tarsi aš nebe ta Eva iš Beikon Hilo, kuri užmigdavo su tais pačiais drabužiais, su kuriais ir atsikeldavo.
Nepaisant to, aš vykstu į Čikagą, apie kurią galėjau tik svajoti ir žiūrėti į paveikslėlius. Aš nei karto nebuvau iškėlusi kojos ir Bostono, todėl negalėjau nepasinaudoti proga pamatyti ir Čikagą ir pabūti iškilmingose vestuvėse.
Todėl apsipirkusios su Luisa, mes grįžome namo ir pradėjome krautis lagaminus. Mergaitė labai apsidžiaugė tuo, jog aš grįžau. Aš taip pat nepaprastai apsidžiaugiau, kai pamačiau jos mielą, tyrą veidą, kuris vertė mane šypsotis visą dieną. Su Kilianu mes nesusimatėme ir vos Luisai užmigus, aš taip pat ėjau miegoti ir po minutės aš jau knarkiau. Pagaliau galėjau išsimiegoti, ko man trūko jau gan ilgą laiką. Mane pažadino žadintuvas ir jaudulys esantis krūtinėje, galvojant ne tik apie skrydį, tačiau ir apie visą situaciją. Žinoma, pameluočiau sau, jeigu sakyčiau, jog viskas ne dėl Kiliano. Aš atsikėliau ir norėjau jį pamatyti, tačiau jis buvo jau išėjęs į darbą. Liūdėti nebuvo laiko, nes viską turėjau suspėti. Ir palydėti Luisą į mokyklą ir nueiti į paskaitą, po kurios su Hariu pasiėmę mergaitę važiavome namo. Aš buvau įsitikinusi, jog aš jį pamatysiu, kas beveik ir buvo tiesa, tačiau sutikau ne tik Kilianą, bet ir jo tėvus bei Karlą su vaikais. Aš nežinojau, jog ji turi du nuostabius vaikus. Hosė ir Mauricijų, kurie buvo kiek vyresni už Luisą.
Mes visi kartu skridome į Čikagą Kiliano privačiu lėktuvu ir tai buvo labai jaudinanti akimirka. Mano pirmas skrydis. Žinoma, aš turėjau susikaupti ir neparodyti savo susijaudinimo, nes Marija, Kiliano mama visą laiką žvilgtelėdavo į mane ir tai priversdavo mane prisiminti jos žodžius, kuriuos išgirdau per pirmą mūsų susitikimą.
Nepaisant to, aš net negalėjau prisiliesti prie Kiliano...

-Eva, pažvelk į mane. – Tarė Luisa, sėdinti prieš veidrodį, kol Fabijanas suko jos paskutinę plaukų sruogą. Aš nuoširdžiai nusišypsojau ir žengiau žingsnį arčiau. Pasilenkiau ir pabučiavau jos švelnų, šiltą skruostą.

-Tu tikra princesė, Luisa. – Tariau šypsodamasi. Mergaitė taip pat nusišypsojo ir apdovanojo mane bučiniu, kuris sušildė ne tik mano skruostą, tačiau ir sielą.

-Nebesirk daugiau, Eva. Tėtis ir aš labai liūdėjome, kai sirgai. – Šiek tiek pasimečiau ir atsitraukiau. Varge, aš beprotiškai pasiilgau Kiliano... Per visas tris valandas, kurias skridome, aš negalėjau nei pažvelgti į jį, nei prisiliesti.

-Aš daugiau nebesirgsiu, brangioji. O jeigu susirgsiu, turėsi mane slaugyti, sutarta? – Pažvelgiau į Fabijaną, kuris baigė tvarkyti Luisos plaukus ir pavertė juos nepaprastai gražias garbanas.

-Sutarta.

-Puiku.

-Panelė Anders, aš jau baigiau. Ar jums dar ko nors reikės? – Klausiamai žvelgė į mane juodaplaukis, kuriam buvau nepaprastai dėkinga ir už makiažą ir už šukuoseną.