Impure

4

-Ačiū, kad parvežei mane namo. – Nusišypsojau Erikui, sėdinčiam už automobilio vairo. Jis atsakė tokia pačia šypsena, tačiau jo akys nenusileido, priešingai nei manosios. Šiandien Erikas supažindino mane su savo įmone, darbuotojais, darbu, pareigomis ir atsakomybėmis. Jo įmonėje dirba itin jauni, tačiau gabūs advokatai. Ofisas nemažas, tačiau pelno atneša ne per daugiausiai. Problema yra klientų stokoje, nes žmonės šiais laikais yra baimingi ir šiaip sau nesimėto pinigais. Jie renkasi girdėtus vardus, kurie jau išmeginti jų pažįstamų ar artimųjų. Tai logiška, tačiau šanso nusipelno visi. Mūsų siekis, naujas proektas, su kuriuo susipažinsime ateinantį pirmadienį, o iki tol... Aš turiu kelias dienas prie visko apsiprasti ir padirbėti su Eriku. Mano darbas pristatyti naujas įdėjas, paremti darbuotojus, padėti jiems suprasti darbo esmę ir tvarkytis su finansais. Tą patį daro ir Erikas, todėl kol kas mes dirbsime tame pačiame kabinete. Tvarkytis su popieriais nėra lengva, todėl Morisonui prireikė pagalbininkės. Aš, kaip niekuomet jam dėkinga ir laimingai už tai, kad leido man pabandyti. Pagaliau aš turiu normalų, gerai apmokamą ir man skirtą darbą. Pagaliau patyriau dieną, per kurią buvau užimta kitais reikalais ir šitiek negalvojau apie jį. Taip, jis nenorėjo išeiti iš mano galvos, todėl blaškė mane, bet visgi... Aš mažais žingsniais judu į priekį.

-Nėra už ką , - Erikas sustojo ir išjungė variklį ir vėl į mane pažvelgdamas. Jo rūpestingos, tamsios akys lėtai tyrinėjo mano veidą. -Ar tau viskas gerai? Atrodai kiek įsitempusi. – Gūžtelėjo pečiais jis. Įsitempusi... Lengvas žodis apibūdinimui tam, jog manęs laukia Karlos Arias vizitas. Viskas kaba kaip ant plauko ir aš nežinau kaip šį kartą išsisukti. Jeigu Kilianas sužinos... Net nenoriu įsivaizduoti kas bus. Jeigu jis ir vėl sugrįš į mano gyvenimą... Bijau apie tai pagalvoti. Noriu, tačiau velniškai bijau.

-Viskas gerai, tik...

-Tau kažkas neduoda ramybės. Ar tai dėl šiandienos? Jeigu aš per daug tave užkroviau, atleisk man.

-Ne, ką tu.

-Ar tai dėl asmens vardu Kilianas Ariasas?, – Kai ausis persmelkė jo vardas, kūną nužėrė karštis, tarsi ant adatų mane pakabinęs. -Atleisk, aš ir vėl per daug smalsus. Tai per daug asmeniška. – Susigėdęs, slėpė akis Erikas, atrėmęs nugarą į priekinę sėdynę. Aš atsidusau ir akimirksniui užmerkiau akis, blausumoje išvysdama jo šešėlį. Glaudusi ranką prie savo nedidelio pilvo, nurijau seiles.

-Aš tiesiog baiminuosi, Erikai. Nors mano siela skausmingai tuščia, viskas rikiuojasi į savo vietas. Tačiau viduje toks keistas šurmulys teigiantis, kad artinasi audra.

-Kodėl tu baiminiesi? Tu jo bijai?

-Aš bijau jo galimybių. Bijau jo reakcijos į šią žinią. – Dėbtelėjau į savo pilvą. Erikas iš nuostabos kilstelėjo antakius ir sumirksėjo.

-Jis nežino? , - Tyliai paklausė, o aš papurčiau galvą. -Žinoma, kad nežino... Kitaip jis nebūtų tavęs paleidęs. Išvis sunku suvokti, kas nutiko tokio, kad jūs išsiskyrėte.

-Tai tiesiog nutiko... – Nuleidau galvą.

-Aš ir vėl kišuosi ne į savo reikalus, ar ne? – Krinkštelėjo jis.

-Ne, bet atleisk, aš mažiausiai noriu tai prisiminti, o juolab kalbėti. -  Erikas privertė pažvelgti į jį, kai užkišo mano plaukų sruogą už ausies ir nuosekliai žvelgdamas į mane, prisiartino arčiau. Jo išsiplėtę vyzdžiai buvo vos matomi per tokias tamsias akis, kaip jo juodas paltas.

-Vieną aš tikrai žinau, Eva. Tai ne tavo kaltė ir tik jam reikia gailėtis, kad prarado šitokią nuostabią moterį. – Nežinanti ar rausti, ar graudintis, įkvėpiau oro ir per langą pažvelgiau į pilkas, Bostono miesto debesis.