Impure

23

Mano kūnas apmirė žiūrint į išbalusį Kiliano veidą. Pro galvą praskriejo skirtingos mintys, kurios buvo tokios baisios, kad net gi galvoti apie tai, buvo skausminga. Trys kūnai sustingo, vienas gulėjo ant žemės, o mes su Kilianu, žiūrėjome į vienas kitą. Jo žvilgsnis blėso, lūpos prasiskyrė, jis sumirksėjo kelis kartus ir atrodė, kad tuoj apalps.
Vienas iš mūsų pajudėjo ir tai buvo Erikas. Aš kartu su juo giliai įkvėpiau, tarsi taip pat atgavusi sąmonę. Tuo metu, aš pajutau tokią palaimą, tokią euforiją, jog maniau, kad tuoj pradėsiu verkti. Jis atsigavo, atmerkė savo tamsias akis ir jo krūtinė pradėjo lėtai kilnotis. Jis tarsi nesupratęs kas dedasi, pažvelgė į mane.

-Eva? – Susijaudinęs ištarė mano vardą ir išplėtė akis, bandydamas pajudėti. O, Dieve... Jis gyvas! 

-Tau viskas bus gerai... – Šypsodamasi, paliečiau jo ranką ir pradėjau jį raminti. Ašaros jau kaupėsi ir aš pasiklydau tarp savo emocijų. Aš jau maniau, kad jis daugiau nebeatmerks savo akių. Maniau, kad nebesurasiu jo pulso, tačiau Erikas grįžo tarsi prisikėlęs iš anapus pasaulio. Mes išgelbėti...

Košmarai tik prasidėjo.

Mudu su Kilianu, nugabenome Eriką į ligoninę. Jis buvo sąmoningas, kalbėjo, pats atsistojo, tačiau jam aiškiai buvau reikalinga medikų pagalba. Galbūt, mums visiems šį vakarą reiktų medikų pagalbos.
Aš jau galvojau, kad mes dingome. Kad praradome savo gyvenimus. Kad Erikas mirė, Kilianas tapo žudiku, o aš... Aš nešiu savo kaltės kryžių visą gyvenimą. Aš to nebūčiau ištvėrusi ir tikriausiai nusižudyčiau, jei tai būtų atsitikę.
Kilianas buvo nepateisinamai žiaurus, šaltakraujiškas ir beširdis. Jis rizikavo ne tik kito žmogaus gyvybe, tačiau ir visų mūsų. Bet, kad ir koks jis bebūtų, Kilianas ne žudikas. Jis gali būti tikras pragaro vaikis, gali skaudinti, skriausti, įžeidinėti, mušti, kenkti, bet tik nežudyti.
Ir tą aiškiai parodo jo drebančios, kruvinos rankos, kurios stipriai įskniaubusios į vairą. Jis nejudėjo, tuščias žvilgsnis buvo tarsi užprogramuotas ir žiūrėjo į kelią. Jis tarsi nekvėpavo ir po to, kai mes išėjome iš ligoninės, jis netarė nei žodžio. Štai su kokiu Kilianu aš dar nesusipažinau. Su išsigandusiu, pajutusiu didžiulę baimę vyru. Ne tik jis išsigando, tačiau ir mes visi. Aš vieną minutę jau pagalvojau, kad Erikas negyvas ir tada viskas tiesiogine to žodžio prasme apmirė.
Taip, dėl visko yra kaltas Kilianas ir aš net nežinau koks jo poelgis yra baisesnis. Vienas už kitą yra blogesni. Tai, kad jis užrakino mus ten, turint atsarginį raktą? Tai, kad jis dar kartą mane apgavo ir išnaudojo? Tai, kad jis ir vėl užrakino mane automobilyje, ar tai, kad vos nenužudė žmogaus? Žinoma, paskutinis jo poelgis yra pats blogiausias, bet aš žinau, kad jis šito nenorėjo.
Kilianas sustojo, išjungė automobilio variklį ir ištraukė raktelį. Jis kelias akimirkas taip ir sėdėjo, o aš stebėjau jo miną, kuri nesikeitė. Šaltas, sustingęs, neapsakomas jo veidas bylojo apie tai, jog mintimis jis yra toli. Tai tikriausiai pirmas kartas, kai būdamas šalia manęs, jis šitaip ilgai net nežvilgtelėjo į mane. O, kaip gi... Tai, kas nutiko šį vakarą, tie jausmai, kuriuos aš pajutau ten, prilygo toms kančioms, kurias jaučiau tą dieną. Kai senelis mane paliko. Ir akimirkai, aš jau pamaniau, kad ir vėl teks išgyventi dar vienas laidotuves. Kad Kilianą uždarys į kalėjimą, aš išprotėsiu, o Luisa liks visiškai viena. Kad Ariasai neteks sūnaus, Luisa tėvo, o aš mylimo vyro. Ne, dabar ne metas galvoti apie meilę. Jos čia neturi būti ir galbūt, išvis neturi būti. Jis nemyli, todėl negali laukti, ar reikalauti meilės iš kitų žmonių. Jis jos neusipelno, jis nevertas šiltų jausmų.
Kilianas išlipo iš automobilio, o aš kartu su juo. Jis norėjo atrakinti duris raktu, tačiau jos atsivėrė prieš jam jas atrakinant. Mus pasitiko Heilė, o pažvelgusi į Kilianą, ji persmelkė mus savo didelėmis, žydromis, gąsdinančiomis akimis.

-Gal leisi įeiti, Heile? – Irzliai tarė Kilianas, pagaliau prabilęs. Heilė pasitraukė nuo durų ir leido mums įeiti į vidų.

-Pone Ariasai... Kas nutiko? – Jauna moteris išsižiojo žvelgdama į Kilianą. Jo krauju išteptas rankas, marškinius... Ji nesulaukė atsakymo, nes Kilianas iškėlė ranką, tarsi nebenorėdamas nieko girdėti ir pradėjo eiti link laiptų.