Impure

21

Prieš mėnesį :

Mergina vaikštinėjo pirmyn ir atgal, neturėdama žalio supratimo, ką daryti. Kai viskas linko link Kiliano Ariaso, ji nevaldė proto ir leido jausmams ją apgaubti.
Šiandien jo gimtadienis. Jam sukako lygiai trisdešimt metų.
Jie šiuos metus turėjo pasitikti drauge, vienas kito kompanijoje ir mėgautis kiekviena akimirka. Jie negalvojo, kad viskas bus būtent šitaip.
Eva trynė savo pilvuką, atrėmusi galvą į sieną, ji žiūrėjo į telefoną ir beviltiškai norėjo jam paskambinti. Bent vieną žodį iš jo išgirsti. Išgirsti balsą, kuris padengdavo visą jos kūną pagaugais. Bet ji vis nesiryžo to padaryti. Bijojo, jog išsiduos ir pradės verkti, vos jam atsiliepus. 
Pasakyti Kilianui, kad laukiasi jo vaiko, ji norėjo labiau už viską. Iki šiol, ji negalėjo suvokti, kad yra nėščia. Jog tai realu, čia ir dabar. Todėl ji negalėjo nustoti liesti savo pilvo ir verkti, prisiminus jį.
Jis buvo visur. Jos sapnuose, mintyse, duše, lovoje, Paryžiuje, tamsiosiuose rumuose, mediniame namuke užmiestyje, automobilyje... Jis apsigyveno jos galvoje. Nuo pat pirmos pažinties dienos.
Ir Eva išdrįso paskambinti savo mylimajam. Ji išleido tylų atodūsį, žvelgė į lietaus lašus, besibeldžiančius į langą ir staiga pypsėjimas sustojo. Kilianas atsiliepė į skamubtį. Eva sustingo, tyliai, tačiau giliai įkvėpė ir užsimerkė.

-Alio? – Tarė jis, girgždžiu, atšiauriu balsu. Kitame pokalbio gale, vyras užsikėlė kojas ant savo darbo stalo, kabinete, permesdamas vieną per kitą ir atsilošęs į kėdę, didžiuliais gurkšniais rijo viskį. Kilianas Ariasas nebuvo vyras, kuris mėgo vanilinius, moteriškus gėrimus kaip kokteilius, šampaną, vyną ar kažką panašaus. Jis mėgo viskį, brendį, burboną. Tai, kas iškarto parodo savo prigimtį, o ne slepiasi po daugybe praleistų kaukių. -Klausau? – Pakartojo jis. Eva apstulbo, jos kvapą užgniaužė ir ji negalėjo pratarti nė žodžio. O ir kalbėti ji neplanavo. Ji tik norėjo išgirsti jo balsą.
Kilianas padėjo stiklinę ant medinio stalviršio, suraukė antakius ir kažkas ne tik tarp signalinio ryšio, bet ir jų turimo ryšio nutiko. Jis pajuto, kad tai ji. Ji net nekvėpavo, tačiau jis pajuto.
Jo širdžiai apsiliejant krauju, Kilianas apvyniojo rožinę skarelę aplink savo riešą ir įkvėpė, glausdamas prie nosies. Jos aromatas vis dar buvo likęs ir jis visada nėšiojosi skarelę su savimi.
Jis galėjo atiduoti viską, kad tik išgirstų jos balsą, tačiau ji neprabilo. Ir jis kalbėti nebegalėjo. Jie abu tylėjo, tačiau tos tylos pakako, kad jie pajustų vienas kitą.
-Daugiau niekada nedrįsk man skambinti. Girdi? Niekada. – Ištarė Kilianas ir numetė pokalbį. Jis sviedė telefoną į grindis, iškvėpė susikaupusį orą plaučiuose, rankomis užsidengė veidą, skausmui jį apėmus.
Evos nugara nušliaužė siena ir ji atsisėdo ant grindų, susirietė į kamuoliuką ir apkabinusi savo kelius, pradėjo smarkiai verkti.
Tai nutinka tik kartą gyvenime, kai iš milijardų žmonių, atsiranda vienas ir užgožia visus kitus, pradangina juos antrame plane. Ir ne, tai ne sugalvotas idealas, o visiška priešingybė visiems lūkesčiams. Jis nelauktai įsiveržia ir sugriauna visas iliuzijas. Tai ne kieno jėgoms pasipriešinti. Jie skęsta vienas kitame, nes niekas kitas jau nebeturi prasmės. Visiškai.

Dabartis - Eva:

Gulėjau lovoje, glosčiau savo pilvuką, žaidžiau su juo, jaučiau jį. Jaučiau savo mažąjį berniuką. Jėzau Kristau, aš turėsiu sūnų. Tai didžiausia palaima mano gyvenime.
Iš tiesų, lytis man neturėjo prasmės, tačiau dabar, kai žinau, kad turėsiu berniuką, aš noriu rėkti. Mano gyvenimo prasmė yra jis. Tas, kuris užaugs ir gins savo mamą, mylės, kuriam visada būsiu reikalinga. Žinoma, jeigu jis neturės tokio charakterio kaip jo tėvelis.
Užverčiau akis į viršų ir sukausi į kitą pusę. Galvoje atsirado Eriko portretas. Nežinau kaip pažiūrėsiu jam į akis rytoj, tačiau šiandien, man pavyko to išvengti. Parašiau jam žinutę, jog prastai jaučiuosi ir negalėsiu šiandien dirbti. Jis neatrašė nieko ir nepaskambino. Suprato, kad tai melas. Žinoma, kad suprato... Jis vakar ketino mane pabučiuoti, o aš jį atstūmiau ir ištėškiau, kad myliu Kilianą.
Tai tiesa. Po jo, aš negaliu pamilti ko nors kito. Net jeigu tai galantiškas, protingas, mandagus, šmaikštus, mielas ir gražus, tamsiaplaukis britas.
Aš ne kvaila, visada jaučiau, kad yra kažkas daugiau nei jo noras su manimi draugauti, palaikyti ryšius. Tik nemaniau, kad jis pasireikš taip greitai. Nenorėjau to tikėtis visai. Aš tik norėjau susirasti darbą ir turėti tokį draugą kaip jis.
Jokiu būdu nenoriu skaudinti Eriko. Jis nuostabus žmogus ir labai man padėjo, bet... Tuo viskas ir baigiasi. Mano kūnas, siela, širdis ir dar viena širdis, priklauso Kilianui Ariasui.
Kaip jis kadaise sakė – „Net jeigu mes nebūsime kartu, tu vistiek būsi mano." Ir jis buvo teisus.
Šoktelėjau, kai mano telefono skambutis pradėjo skambėti po visą kambarį. Atsisėdau ant lovos, skubiai paėmiau išmanųjį į rankas išpūčiau akis.
Tai turbūt pokštas... Penkios po pirmos valandos nakties ir Kilianas Ariasas.