Impure

16

-Džeine, tu gali eiti namo. – Laikydama Kilianą už rankos, tariau Džeinei, kuri suraukusi antakius ir išplėtusi akis, žiūrėjo į mane. Ne tik ji, tačiau ir Kilianas šitaip žiūrėjo, nesupratęs mano veiksmų.

-Aš nepaliksiu tavęs vienos su juo, ypač, kai tu tokios būklės. – Džeinė sukryžiavo rankas ant krūtinės ir piktai dėbtelėjo į rudaplaukį. Prunkštelėjau ir paleidau Kiliano ranką, priėjusi prie Džeinės.

-Aš jaučiuosi puikiai, nėra dėl ko nerimauti. – Bandžiau normaliai nusišypsoti, tačiau atrodė, jog Džeinės veidas šokinėjo aukštyn, žemyn ir tai atrodė taip juokingai, jog aš negalėjau nesusijuokti.

-Na, jau ne. – Papurtė galvą mergina.

-Džeine, man reikia su juo pasikalbėti. Aš tau paskambinsiu vėliau. – Ji žvelgė tai į mane, tai į Kilianą, kol galiausiai atslūgo ir sunkiai atsiduso nuleidusi rankas.

-Tu įsitikinusi?

-Taip, mama. – Tariau žodžius, kuriuos dažniausiai sako ji. Džeinė užvertė akis į viršų, tuomet pagaliau pajudėjo iš vietos. Dar kartą nužvelgė nepadorųjį ir užsimetusi lengvą paltuką ant pečių, ėjo prie durų.

-Lauksiu tavo skambučio.

-Iki. – Sintetiškai plačiai nusišypsojau ir pamojavau. Džeinė išėjo, o mano akys susitiko su Kiliano tamsiomis, giliomis akimis. Kai likome vieni, per kūną perbėgo karštis, nepaliaujama srovė keliavo juo ir regis, jog sekundei, pritemo akyse. Ar nuo tokio didžiulio jaudulio, arba nuo akimirksniui dingusios šviesos bute.

-Aš atėjau pasikalbėti. – Nutraukęs tylą, savo patraukliu balsu tarė jis. Galvoje šmestelėjo vakarykščiai, skaudūs vaizdai, kurie privertė mane susigūžti ir sutraukti sėdmenų raumenis. Prisiminusi kokia galia jis mane vakar paėmė, sugriežia dantis.

-Tuomet pasikalbėkime, pone Ariasai. – Suplojau rankomis, nusišypsojau ir apsisukusi ėjau prie staliuko, ant kurio stovėjo vyno butelis. Paėmusi jį į rankas, neatsisakiau išgerti viską iki likučių.

-Ką tu darai?, – Kilianas jau stovėjo man už nugaros, stvėrė butelį iš mano rankų ir susiraukęs, žvelgė tai į mane, tai į raudonąjį vyną. –Kodėl geri šį šlamštą? – Kilianas stvėrė ir antrąjį, tuščią butelį nuo stalo, pradėdamas artėti prie kriauklės.

-Atleisk, tačiau aš negaliu sau leisti to, ką gali sau leisti tu. Negaliu pusryčiams valgyti ikrų, pietums lašišos, o vakarienei kitų jūros gėrybių. – Jis išpylė vyno likutį į kriauklę ir išgirdęs mano žodžius pakėlė galvą. Jo akys nebebuvo it nuliūdusio šuniuko iškart užsiliepsnojo, stebėdamos mano išraudonavusį veidą.

-Tu girta? – Jis paliko butelius ant virtuvinio stalo, apėjo jį ir pradėjo lėtai artintis, žiūrėdamas į nieką kitą, tik į mane. Taip lėtai, grakščiai, nenustodamas mane skenuoti.

-Kodėl tu čia?

-Tu nenusiteikusi manęs klausytis , - Jis priėjo visiškai arti, leisdamas įkvėpti savo, man artimo aromato, kuriuo aš šildžiausi iki šiol. Kai jis kilstelėjo ranką, pirštais kilsteldamas mano smakrą, aš krūptelėjau nuo to prisilietimo. O, žvelgdama į jo akis, nežinojau ką jaučiu. Pyktį, agresiją, skausmą, aistrą, meilę, ar viską kartu? –Kodėl gėrei, Eva? – Aš norėjau išlaikyti savo žvilgsnį ir jo nenuleisti, tačiau buvo taip sunku nepažvelgti į tas sultingas lūpas...

-Jūs man ne vyras, kad šito klaustumėte, pone Ariasai. – Jo veidas apsiniaukė ir Kilianas neatrodė toks drąsus, koks yra visada. Aš jaučiausi priešingai ir norėjau to pasinaudoti. Iškrėsti kvailystę, pamiršti apie savo ribas ir bent kartą gyvenime pasielgti neapgalvotai.