Impure

30

Kilianas :

-Fabianai, paleisk sesers plaukus! – Surikau, matydamas kaip sūnus tempia savo seserį už plaukų.

-Ji suvalgė paskutinį sausainį! Dalintis reiškia rūpintis, o rūpintis – mylėti! – Jo rudos akys užsiliepsnojo nuo įsiūčio. Jose aš mačiau save.

-Paleisk mane! – Luisa išsisuko iš jo rankų ir bėgo prie savo lovos. Fabianas negalėjo atsileisti ir bėgo link jos, tačiau man teko jį sustabdyti.

-Tu teisus, tačiau jūs abu gavote po vienodą porciją sausainių. Tu suvalgei savo, o ji savo. Viskas sažininga, todėl nurimk. Rytoj Sofija iškeps dar sausainių ir tu gausi trimis daugiau. Sutarta? – Bandžiau jį raminti laikydamas už pečių, žvelgdamas į tą paraudusį veidelį ir degančias akis. Toks mažas, o jau toks piktas... „Dalintis reiškia rūpintis, o rūpintis – mylėti" Arba jis tai ištraukė iš interneto, ar iš savo mamos...

-Gerai, tėti... – Nuleido galvą rudaplaukis berniukas ir patempė apatinę lūpą.

-Aš pasakysiu mamai! – Luisa laikė sukryžiavusi rankas ir kojas ant lovos, piktai žiūrėjo į brolį. Jai devyneri, jam greitai trys, tačiau jo jėgos jau peraugo jį. Kai jis įniršta, jo nesuvaldyti. Kai jis laimingas, mielesnio berniuko už jį nėra.
Negalvojau, kad mano genai tokie stiprūs. Viskas atsispindi šiame vaike ir ne tik charakteris.

-Atsiprašyk savo sesers. – Tariau žvelgdamas į abu. Paguldyti juos į lovą yra misija neįmanoma, ypač kai jie miega viename kambaryje.

-Atsiprašau... – Nenoriai išlemeno jis ir priėjo prie Luisos, kuri sunkiai atsiduso.

-Luisa... – Kilstelėjau antakius.

-Gerai, atleidžiu, Fabianai... – Ji ištiesė rankas ir jis, užlipęs ant lovos, apkabino savo seserį.

-Aš daugiau taip nesielgsiu. – Pabučiavo jos skruostą. Kartais jie tokie užsispyrę... Abu. Jie konkuruoja tarpusavyje, pešasi... Žinoma Luisa jau didelė mergaitė ir rūpinasi savo broliu bei jį myli, tačiau kartais ji neiškenčia jo spaudimo. Nesvarbu, kad jis dar toks neužauga, jis nepasiduoda. Stebėti tai iš šono visai linksma, nes jie tik vaikai, brolis ir sesuo. Jis ją nori pamokyti įkaršdamas į kailį ir matyti, kad toks mažas berniukas auklėja savo devynerių metų sesę yra juokinga. Eva mane dėl to vadina seksistu, bet tai netiesa. Jis jos brolis ir jau greitai pasmaugs kiekvieną, kuris prie jos prisilies. Bet Evos nuomonė visai kitokia, ji mano, kad aš per daug lepinu Fabianą ir per daug jam leidžiu. Aš taip pat neleisiu skriausti savo dukters, bet juk mažasis Ariasas kartais toks nepaklusnus.

-O dabar į lovą! – Atsistojau nuo Fabiano lovos ir suplakiau rankomis. Berniukas šoko į savo lovą ir užsiklojo, tą patį padarė ir Luisa.

-Ar mama nepalinkės mums labos nakties? – Atsiduso Fabianas, kol apkamšinėjau Luisą plona antklode.

-Ne šiąnakt. Mama pavargo ir jau tikriausiai miega. Ji visą dieną bėgiojo paskui jus prie jūros, todėl leiskime jai pailsėti. – Pabučiavau Luisos viršugalvį, o ji nusišypsojo.

-Gerai. – Priėjau prie Fabiano lovos ir pasilenkiau jį pabučiuoti.

-Miegok, čempione. Rytoj laukia ilgas skrydis.

-Labanakt, tėti.

-Labanakt, vaikai. – Užgesinau šviesą ir išėjau iš miegamojo, atsikvėpdamas. Dieve, aš juos myliu, tačiau jie išsunkia iš manęs visas jėgas. Kas galėjo pagalvoti? Aš, dvejų vaikų tėvas ir mylintis vyras, kuris nebeįsivaizduoja gyvenimo be savo šeimos. Prieš kelis metus buvo visai kitaip, tačiau vos mano gyvenime atsirado moteris vardu Eva, viskas apsivertė aukštyn kojomis.
Ji išmokė mane žvelgti į gyvenimą visai kitomis akimis. Ji davė man tai, ko aš neturėjau iki jos. Beribę meilę, rūpestį, tikėjimą, atsidavimą, švelnumą, šeimą. Ji yra viskas, ko man reikėjo.