Impure

33

Klaidžiodama tarp koridorių, nežinau kas lenkė ką. Ar mano besidaužanti širdis, ar nei akimirksniui nesustojusios kojos. Aš ėjau, ieškojau trys šimtai devinto viešbučio kambario ir slėpiausi, tarsi nuo savęs pačios. Prieš čia atvykstant, jaučiausi tokia tvirta ir pasitikinti savimi, na, o dabar... Atrodo, jog viena iš juodžiausių mano gyvenimo situacijų, kartojasi. Būtent šitaip jaučiausi, kai ėjau pas Keidžą. Nepasiklioviau savimi, abejojau, širdis kuždėjo, kad nutiks kažkas negero, protas teigė, kad norėdama viską užglaistyti, aš ir vėl liksiu kalčiausia. Viskas gali ir vėl pasikartoti, tačiau ši dama gali mane išprievartauti emociškai. Galbūt, tai dar blogiau nei fiziškai. Tačiau priešingai nei tą kartą, aš neleisiu mums nukentėti. Marija Arias turi žinoti, kad niekas, išskyrus mus pačius negali mūsų išskirti. Kad mes grįžome ir privalome būti stipresni, nei kada nors anksčiau.
Įkvėpusi oro, kurio man stingsta vos pagalvojus, kad tuoj susitiksiu su Kiliano mama, pasibeldžiau į baltas duris, numeriu trys šimtai devyni. Netrukus, jas pravėrė ilgakojė moteris, pralenkusi penktąjį dešimtmetį, šviesių plaukų moteris. Ji vilkėjo juodą kostiumėlį, su kelius siekiančiu sijonu, kurį pabrėžė paauksuotu „Gucci" dirželiu. Ji rankoje laikė taurę, su jos viduje esančiu raudonu vynu ir pažvelgė į mane, pakėlusi antakius, įmantriai nusišypsojusi.

-Sveika, Eva , - Tikriausiai, ši moteris per visą mūsų žinojimą viena kita, pirmą kartą nusišypsojo. Tačiau tai buvo gerai suvaidinta, patirtį turinti šypsena. –Džiaugiuosi, kad sutikai pasimatyti. Užeik. – Ji atsitraukė nuo durų ir leido man įeiti. Apsižvalgiusi, jausdamasi taip, it kažkas mane seka, visada turi mano užnugarį, įėjau. Ponia Arias uždarė duris, įsileisdama į savo penkių žvaigždučių viešbučio numerį.

-Laba diena, ponia Arias. – Žvalgydamasi po patalpas, kuriose sofa, staliukas, didžiulis televizorius ir milžiniška lova su įspūdingomis detalėmis visur aplink, pakreipiau galvą į ją.

-Ar išgersi ko nors? – Marija numojo ranka į staliuką, šalia sofos. Ant jo buvo sudėti stikliniai grafinai, pilni įvairių alkoholinių gėrimų.

-Ne, dėkoju. – Marija gurkštelėjo vyno ir padėjo stiklinę ant stalo, atsisukusi į mane. Ji atsiduso ir supynė savo pirštus, tarsi nežinodama nuo ko pradėti.

-Ar žinai dėl ko tave pakviečiau?

-Galiu numanyti... Tai ne dėl Kiliano gimtadienio. – Sudėjau rankas ant krūtinės.

-Ne. – Marija šį kartą buvo, o gal tik atrodė kiek pasimetusi. Ji nežinojo kaip pradėti pokalbį arba nenorėjo manęs iškart užsipulti.

-Kodėl mes susitikome čia? Kodėl ne kokioje nors kavinėje?

-Širdele, aš nesilankau kavinėse. Restoranuose taip, tačiau ten mane gali lengvai atpažinti, o kam mums toks viešumas... – Ji paikai nusijuokė. Ak, Marija Arias, nusiimkite pagaliau savo kaukę, tiek daug laiko aš nenoriu jums atiduoti. Noriu grįžti pas savo mylimąjį ir pradėti naują gyvenimo laikotarpį su juo.

-O kam mums slapstytis, ponia Arias?

-Eva, ką tavo manymu pagalvos kiti, kai pamatys mus kartu? Mūsų tema per daug asmeniška, kad kalbėtumėmės apie ją viešoje vietoje, - Tikiuosi ši tema verta to melo, kurį turėjau išsakyti Kilianui į akis. Po mūsų dar vieno sekso vonios kambaryje, jis palydėjo mane į universitetą, o aš pamelavau, kad susitiksiu su Džeine. Jeigu jis žinotų su kuo aš iš tikrųjų susitikau, net nenoriu galvoti, kaip pasielgtų. Mane tai slegia, tačiau padeda tik ta mintis, jog tai dėl mūsų. Aš nedarau nieko blogo, noriu sužinoti, ko reikia Marijai ir nekišti čia jo. Aš ir taip stojau tarp Kiliano ir jo tėvų, nenoriu, kad ugnis įsiplėstų, noriu ją užgesinti.

-Aš jus girdžiu.

-Prisėsk, – Numojusi ranka į didelę, ilgą sofą šalia balkono, Marija prisėdo pati. Žinodama, kad mūsų laukia ne poros minučių pokalbis, prisėdau kiek tolėliau ir mes pažvelgėme į vieną kitą. Aš neturiu teisės kaltinti nei vienos motinos žemėje, nes tokia nesu, tačiau žvelgiant į ją ir prisimenant viską, ką Kilianas man sakė, mane nupurto šaltis. –Eva, aš pasikviečiau tave tam, kad įspėčiau.