Impure

25

Po šitiek emocijų ir patirto jaudulio, pasiruošiau dar vienam iššūkiui. Kadangi Luisos mokykloje galioja griežtos taisyklės, po mūsų ilgų apsikabinimų, nusprendžiau palydėti ją į mokyklą ir atsiprašyti už jos vėlavimą. Auklėtoja buvo nepatenkinta, tačiau priėmė mano atsiprašymą. O, Luisa, po mūsų susitikimo ji nebebuvo nusiteikusi mokytis ir norėjo važiuoti namo, tačiau Kilianas darbe ir aš nebegaliu laukti. Noriu su juo pasikalbėti.
Kūnu leidžiasi virpulys, pagalvojant, jog grįšiu į tuos namus. Juose tiek daug prisiminimų. Ten nutiko tiek daug gero ir tiek daug blogo...
Ir ne, kol mes vis dar tokioje situacijoje, negaliu ten grįžti visiems laikams. Tik noriu nuraminti Luisą, pabūti su ja ir leisti suprasti, kad daugiau niekur nedingsiu. Mes galėsime su ja matytis kasdien. Taip pat aš beprotiškai pasiilgau Lolos...
Todėl aš čia, Kiliano Ariaso holdinge, kuriame nebuvau šimtą metų.

-Labas rytas. – Nusišypsojau merginai, sėdinčiai už registratūros stalo. Ji pirma nesureikšmino manęs, o tada pažvelgė antrą kartą ir jos mėlynos akys išsiplėtė.

-Labas rytas, panelė Anders. – Lėtai ištarė ji, kai jos veidą apgaubė balkšvas atspalvis. Pirmą kartą čia atėjusi, buvau tokia... Ir išsigandusi ir pasitikinti savimi, tačiau nei velnio nesupratau kur veliuosi. Šiandien... Aš lygiai tokia pat, tik stipresnė. O kaip gi tokiai nebūti po Ariasų prieskonio?

-Ar Kilianas... Tai yra, ponas Ariasas, ar jis savo kabinete?

-Taip, tačiau ponas Ariasas susitikime su svečiais iš Japonijos. – Ak...

-Gerai, aš palauksiu. – Mergina papurtė šviesias sruogas ir netrukus į rankas griebė laidinį telefoną.

-Luktelkite, panele Anders, aš pranešiu.

-Galite nesivarginti... – Gūžtelėjau pečiais, kai ji jau buvo pridėjusi telefoną prie ausies. Noriu jį kuo greičiau pamatyti, bet šiek tiek bijau. Nežinau kaip jis atreaguos į visus mano veiksmus, tačiau stengiuosi išlikti pozityvi. Jeigu ne graudus Eriko portretas galvoje, viskas būtų gerai...

-Panele Anders, užeikite į pono Ariaso kabinetą. – Tarė mergina.

-Ką? Juk jis užsiėmęs...

-Aš tik sakau tai, ką nurodė ponas Ariasas. Prašyčiau. – Nusišypsojo blondinė, vardu Rouz. Jeigu noriu amžiams būti su Kilianu Ariasu, reikės priprasti prie to fakto, kad jis amžinai bus apsupstas merginų. Gražių merginų.
Kadangi jis anksčiau sakė, jog nemezga romanų su savo darbuotojomis, galiu būti rami. Žinoma, priimsiu save kaip išimtį.
Pasibeldžiau į pono Ariaso kabinetą ir pravėriau duris, iškart sutikdama jo žudiko žvilgsnį. Šūdas, jis vilki juoda kostiumą ir baltus marškinius. Mano hormonai ir vėl pradėjo siautėti.

-Sveiki... Kilianai, ar tu tikras, kad dabar gali mane priimti? – Užėjau į erdvų kabinetą ir uždariau duris. Mano tamsusis despotas, sėdintis už savo darbo stalo, linktelėjo.

-Pone Njongai, atleiskite, tačiau pratęsime antradienį. – Už stalo sėdėjo du vyrai, japonai. Vienas vyresnis, o kitas jaunesnis. Jaunesnis, kiek supratau, buvo pono Njongo vertėjas ir išvertė jam Kiliano pasakytus žodžius. Ponas Njongas sutriko ir suraukė tamsius antakius.

-Pono Njongo skrydis šiandien vakare, pone Ariasai. Jam reikia tik vieno jūsų parašo ir sutartis įsigalios. – Ponas Njongas pastūmėjo sutartį arčiau Kiliano, tačiau šis, velniūkštis, kilstelėjo lūpų kampučius ir pakilo nuo savo kėdės.

-Ar jūs neturite suvokimo, ar jūsų vertėjas blogai jums verčia? Mes baigėme. Jeigu jums reikia parašo, praleisite skrydį, arba atvyksite antradienį. – O Dieve, nejaugi jis vers šiuos žmonės tai padaryti dėl vieno parašo, kurį galėtų brūkštelti dabar? Nejaugi tai dėl manęs?!