Impure

30

-Stefania, durys! – Sušuko pradėjusi erzintis jauna moteris, kai išgirdo durų skambutį antrąjį kartą.

-Ponia Lobos, atleiskite... – Iš virtuvės išskubėjo tarnaitė, mikliai pradėjusi eiti prie buto durų. Jauna moteris, trumpa šukuosena, vilkinti chalatą ir atidavusi save malonumo ir grožio procedūroms, užmerkė savo žalias akis ir atsipalaidavo. Ji sėdėjo savo keturių kambarių apartamentuose, pačiame Bostone centre ir gurkšnojo pusiau saldų, šaltą šampaną. Ne tik visas Bostonas buvo po jos kojomis, gyvenant penkioliktame aukšte, tačiau ir viskas, ką ji galėjo nupirkti. Nuosavas turtas, automobiliai, garsiausių dizainerių drabužiai, aksesuarai, Itališki aukštakulniai, deimantai, personalas... Visa ši prabanga buvo jos, tačiau jai vis tiek trūko svarbiausiojo jos seno, o dabar ir vėl, naujojo tikslo.

-Kamila, aš neturiu daug laiko. – Kai neaukšto ūgio, juodaodė moteris atidarė duris, pro jas įėjo šviesių plaukų savininkė. Ji vilkėjo juodą kostiumą, ilgomis kelnėmis ir melsvais marškiniais. Jos ilgas kojas puošė dailūs aukštakulniai, o parankėje ji su savimi nešiojosi „Hermes" naujausią rankinę. Moteris nusiėmė juodus saulės akinius ir žvelgė į buvusią sūnaus žmoną. Kamila sėdėjo prieš didžiulį langą,pro kurį galėjo matyti visą centrinę dalį ir mėgavosi šaltu gėrimu. Jos galvą masažavo aukštas vyras, pražilęs plaukais, o pedikiūrą atnaujino moteris, kuri garbingai atlikinėjo savo darbą ir buvo įsitikinusi, kad klientė ją apdovanos keliasdešimčia dolerių daugiau.

-Aš negaliu judėti, Marija, prieik. – Įsakmiai tarė Kamila, kol už jos nepatenkintai užvertė akis Marija. Ji padėjo savo rankinę ant stiklinio stalo ir klukštendama aukštakulniais, pradėjo eiti link fotelyje sėdinčios Kamilos. Ji buvo užsimerkusi, atlošusi galvą, jos kojos buvo pakeltos ant nedidelio, pedikiūrui skirto staliuko.

-Galbūt pasikalbėsime be pašalinių? – Dirstelėjo į savo darbą atliekančius žmones, Marija.

-Pratęsime vėliau , - Kamila atsimerkė ir kilstelėjo galvą, nuleidusi kojas. –Stefania!

-Taip, ponia Lobos. – Atskubėjo juodaodė mergina, bijanti vos būdama pakviesta.

-Pavaišink Kerį ir Tiną kava, - Mergina linktelėjo. –Marija, ar ko nors pageidauji?

-Ne, aš ką tik papietavau. Greičiau eikime prie laiko, kaip sakiau, mano laikas senka.

-Gerai. – Kai Stefania, Keris ir Tina pasišalino, Marija atsargiai prisėdo ant fotelio, prieš Kamilą. Rudaplaukė sukryžiavo kojas ir gurkštelėjusi šampano, padėjo jį ant apvalaus staliuko, čiupdama tarp pirštų braškę, už jos šaknelės.

-Taigi, ponia Lobos. Kuo šį kartą mane apdovanosite?

-Praleiskime šią dalį su nesupratingais žvilgsniais, Marija. Mes visada turime tik vieną, bendrą temą ir ji yra apie Kilianą. – Tardama jo vardą, Kamila krimstelėjo saldžios, sultingos braškės.

-Aš padariau ką galėjau. Rizikavau savo padėtimi ir savo ištikimybe sūnui. Tavo dėka, jis nuo šiol visiškai nebepasitiki manimi ir draus mums su Pablu matytis su anūke.

-Nieko naujo, nieko neįprasto. Su tavimi, jis gali šitaip elgtis, bet su manimi... Jis išmetė mane už durų antrąjį kartą, prieš savo pavaldinės akis!

-Kamila...

-Aš žinojau, kad bus nelengva, bet ne neįmanoma. Jis nenori kalbėtis su manimi, žiūrėti į mane, ar net būti vienoje patalpoje su manimi! Jis turėjo pajusti tą šaknelę, kuri vis dar turėjo būti gyva, tačiau jos nebėra... – Kamila atsistojo ir stipriau surišo savo balto chalato juostelę, tarsi suverždama savo norintį iškilti pyktį.

-O, ko tu tikėjaisi, Kamila? Praėjo penkeri metai, manei jis nejudės į priekį? Manei, kad visa tai, visados bus tik apie tave?! – Kiliano Ariaso mama, taip pat atsistojo ir patrynė suvargusias akis.