Impure

8

Iš miego, mane pažadino pradėjęs skambėti telefonas. Vos pramerkusi akis, susiraukiau ir atsiguliau ant nugaros, bandydama iš džinsų kišenės išsitraukti išmanųjį. Užčiuopusi jį, šiaip ne taip išgavau jį iš kišenės ir pažvelgiau į ryškiai spindantį ekraną, su vardu „Džeinė".
Po perkūnais, kiek dabar valandų?!

-Sveika, Džeine. – Mano balsas buvo girgždus, tarsi visą naktį gėrusios moters.

-Eva, ar tau viskas gerai? – Išgirdau jos susirūpinusį balsą.

-Taip, o kas negerai?

-Na, jau beveik dešimta valanda ryto. – Mano akys išsprogo, išgirdus jos žodžius ir aš pašokau nuo lovos, nerangiai iš jos išlipdama. Ir kaip aš čia atsidūriau? Savo miegamajame?

-Jėzau, negaliu patikėti, kad taip ilgai miegojau. – Džeinė nusijuokė ir aš pažvelgiau ant sienos kabantį laikrodį. Ji nemelavo ir aš pasimečiau, nežinodama kas ir kaip.

-Kur tu? – Atsisėdau ant lovos, mėgindama viską prisiminti. Aš, Luisa, Kilianas... Mes visi trys gulėjome jos lovoje, tačiau aš atsikėliau savojoje ir kaip tą suprasti? Nejaugi jis nunešė mane ir paguldė į lovą? Kodėl aš šito neprisimenu?

-Namie.

-Namie?!

-Tai yra, darbe. Na, Kiliano namuose. Tu juk žinai. – Pasikasiau galvą ir pliaukštelėjau sau per galvą. Džeinė dar kartą nusijuokė.

-Na, taip. Jo namai, tavo namai. – Kokia likimo ironija...

-Ką tu veiki?

-Nieko, papusryčiavau, o dabar nusprendžiau paskambinti tau. Ar Kilianas jau grįžo?

-Taip... – Numykiau.

-Ir? Ar tarp jūsų įvyko ilgai lauktas, žvėriškas seksas? – Dieve, ši mergina verčia mane galvoti apie seksą su Kilianu!

-Džeine, aš ne nuotaikoje apie tai kalbėtis.

-Kas nutiko? Jūs susipykote? – Sunerimo ji. Nepavadinčiau to ginču, tačiau vakar buvo labai sunki diena ir aš vis dar nieko nepamenu nuo tos minutės, kai užmigau šalia Luisos ir Kiliano.

-Ne, viskas sudėtinga, kaip visada. – Atsidusau.

-Gal pasikalbėkime apie tai mieste, prie puodelio kavos?

-Ne, Džeine, atleisk. Aš turiu viską išsiaiškinti, vėliau tau paskambinsiu ir manau, jog galėsime susitikti.

-Gerai, jau gerai... – Ji nebuvo patenkinta tuo, tačiau man labiau rūpėjo pasikalbėti su Kilianu ir išsiaiškinti kas vyksta. Vakar mes neturėjome noro apie tai kalbėtis, na, o šiandien... Aš ir vėl esu kupina jėgų, norinti jį išklausyti - Eva.

-Paskambinsiu, kai sužinosiu savo šiandienos planus.

-Iki. – Patraukiau telefoną nuo ausies ir užbaigiau mūsų pokalbį, numesdama jį ant lovos. Nenoriai pakilau nuo jos, apsižvalgiau, o tuomet atidariau miegamojo duris. Nuėjusi kelis metrus nuo savo kambario, pravėriau Luisos kambario duris, tačiau miegamasis buvo tuščias. Nei Luisos, nei Kiliano čia nebuvo.
Sunerimusi, patikrinau ir Kiliano miegamąjį, tačiau ir jame – nieko. Ką gi, gal jie pusryčiauja.
Ir kokia kvailė būtų atsikėlusi dešimtą valandą ryto? Juk tai man nebūdinga, o dar nebūdinga tai, jog aš išsijungiau tarsi televizorius ir net nežinau, kaip atsidūriau savo kambaryje.
Nulipusi į pirmąjį aukštą, kur mane pasitiko Sofijos bei Heilės žvilgsniai, nusišypsojau.

-Labas rytas, panele Anders. – Nusišypsojo Sofija, valydama dulkes nuo statulėlių.

-Labas rytas. – Nenoromis, prisidėjo ir Heilė, perverdama mane savo baugiu žvilgsniu.