Impure

14

Bėgdama centrinėje Bostono dalyje sustojau šalia parko atgauti kvapo. Ranka tymptelėjau sportinio megztuko užtrauktuką ir pravėriau jį bandydama bent jau šiek tiek suteikti kūnui gaivumo. Kaip ir maniau, sustoti buvo klaida. Trumpam užmerkiau akis bandydama nuvyti visas tas mintis šalin, tačiau man nesisekė. Prieš akis stovėjo jis. Barzdotas, rudaakis, aukštas, sportiško kūno ir beprotiškai vyriško temperamento vyras, kuris išvarys mane iš proto. Kilianas Ariasas. Žmogus, kuris verčia mane laužyti savo taisyklės. Tačiau to neužtenka, jis pakeičia mano taisykles į savąsias. Sukaupdama visas savo jėgas bandžiau apsiraminti ir bėgti toliau. Ankščiau bėgimas mane išlaisvindavo iš nepakančių minčių ir išvaduodavo nuo prastos nuotaikos, tačiau šį kartą tai neįmanomą ir aš nežinau dėl ko būtent taip yra. Ar dėl to kas nutiko vakar, ar dėl to, jog visą naktį nemiegojau ir gaudama Kiliano žinutę elektroniniu paštu perskaičiau visas taisykles ir sąlygas. Žinoma, sąlygos ir taisyklės buvo priimtinos ir aš turėjau jas žinoti, kaip ir visi, kurie dirba ar dirbs tame name, tačiau man tai atrodė svetima. Visa ta disciplina, visas tas režimas ir laikas... Duodamas laikas pagal kurį turėsiu viską atlikti, tai taip panašu į jį. Į Kilianą. Viskas gal ir būtų ne taip sureikšminta,tačiau visą planą keičia persikraustymas. Penkias dienas išgyventi tą patį su juo. Mane gelbėja tik ta mintis, jog savaitgaliai priklausys man, tačiau tai nekeičia to fakto, jog aš turėsiu gyventi su juo. Kaip aš galėsiu gyventi su tuo žmogumi, kuris degina mane savo žvilgsniu? Kuris paliesdamas teleportuoja mane į kitą dimensiją? Kuris įstrigo mano galvoje nuo to laiko kada pirmai jį pamačiau? Jis mane iškraustys iš proto!
Bėgdama kiek greičiausiai galėdama bandžiau atsikratyti šių minčių ir jausmų, tačiau man nesisekė. Praeiviai galvojo, jog aš bėgu it pasiutelė arba tikra bėgikė, tačiau ištikrųjų aš bėgau nuo savo pasąmonės, kurios nebegalėjo pakęsti mano galva. Viskas supainiota, viskas sunku, viskas tiesiog mane išmes iš slidžių!
Suvokdama, jog mano širdis tuoj man iškris iš burnos sustojau ir kuo greičiau priglaudžiau nugarą prie šalia esančio pastato. Krūtinė atrodo kilnojosi kaip niekada ankščiau, o širdis daužėsi it pasiutusi ir dėl viso šito kaltas Kilianas Ariasas! Kodėl jis verčia mane šitaip jaustis? Kodėl jis atsirado mano gyvenime šitaip netikėtai? Kodėl jis nori pagrobti mano gyvenimą, mano jaunystę, mano laisvę? Kodėl aš jam leidžiu tai padaryti?
Bandydama užgniaužti chaosą, kuris dedasi mano galvoje, trumpam užmerkiau akis ir atlošiau galvą į mūrinį pastatą, kuris tikriausiai buvo vaikų darželis. Giliai įkvėpiau ir bandžiau sugalvoti bent vieną priežastį kodėl neturėčiau dirbti Kilianui Ariasui. Aš turėsiu pinigų, galėsiu atiduoti Rajanui Keidžui skolą ir mažesnę dalį pasilikti sau. Aš gyvensiu Ariasų name, man nereikės mokėti mokėsčius ir pirkti maisto, todėl galėsiu taupyti. Taip pat mane sups protingi ir mandagūs žmonės, o tai reiškia, jog neturėsiu baimintis dėl pavojaus, kurie mane visad supdavo ankstesniuose darbuose. Aš neturėsiu važinėti autobusais ir grįžti vėlai. Turėsiu praleisti laiką su penkerių metų mergaite ir... Juo. Jei ne paskutinė mano mintis, galbūt tai būtų idealu ir tai tik pliusai, tačiau kaip visada iškyla minusų. Tarp pliusų ir minusų stovi jis ir aš nežinau kuri vieta jam tinka labiau, tačiau aš žinau, jog dirbant su juo visada bus minusų. Man reikės kesti jo nuotaiką, kuri keičiasi tūkstantį kartų per dieną. Man reikės kesti tą žvilgsnį, kuris degina odą. Ir man taip pat teks jam paklusti,ko iki šiol aš nemėgau daryti.
Jis, jis ir dar kartą jis! Kilianas negali būti priežastis dėl ko aš neturėčiau dirbti, tačiau kartu jis ir yra didžiausia priežastis dėl viso šito. Aš pasimetusi! Netgi nebūdamas šalia jis mane glumina ir trikdo! Kas tai per jėga?!

-Eva? - Lyg iš sapno mane pažadino pažįstamas balsas. Aš atmerkiau akis ir negalėjau jomis patikėti.

-Džastinai? – Mano veidą aplankė šypsena pamačius vaikino pilkas akis. Jis taip pat nusišypsojo ir sparčiu žingsniu prisiartino prie manęs.