Impure

28

Nusišluostydama ašaras, atsistojau nuo tėvų kapo ir atsisveikinau su jais. Dar kartą pažvelgusi į kapavietę, žengiau žingsnį prie senelio kapo, kuris buvo šalia. Atsisėdusi ant šalto betono ir perskaičiusi senelio vardą ant paminklo, akyse ir vėl pradėjo kauptis skausmo ašaros.

-Sveikas, seneli , - Sumurmėjau ir sukryžiavau rankas jomis apgaubdama savo pečius, šitaip norėdama bent kiek sušildyti savo kūną. Žvelgdama į senelio kapą aš negalėjau nieko su savimi padaryti. Aš pradėjau verkti. "Prakeikta verksnė!" mane bandė sulaikyti pasąmonė, kuri kaip ir visada buvo teisi, tačiau jos taisyklių šį kartą aš negalėjau laikytis. Už mane kalbėjo emocijos ir ta prasivėrusi širdyje skylė. Ta begalinė tuštuma ir neviltis. Šie visi jausmai mane privertė pasiduoti ir trumpam pamiršti apie savo stiprybę. Ir tik prieš senelį aš galiu būti tokia pažeidžiama. Ankščiau aš tai dariau galvą padėjusi ant jo peties, o dabar tai darau prieš jo kapą ir nuo šiol man niekas nebesušnabždės, jog "viskas bus gerai" ir nepaglostys mano drėgno skruosto. -Tu išėjai tada, kada man tavęs labiausiai reikėjo. Man reikia tavęs, mielas seneli... - Kūkčiodama ištariau šiuos žodžius ir palto kišenėje bandžiau surasti servetėlę. Ją išsitraukusi nusivaliau šlapią veidą, tačiau tai nepadėjo man sustoti. Servetėlė nepadėjo nusausinti į bedugnę įkritusią širdį. "Susiimk, Eva!" vidinis balsas ir vėl bandė sutramdyti mane. Įkvėpusi oro, aš pažvelgiau į apsiniaukusį dangų ir nuryjau gumulą, kuris spaudė man gerklę. -Aš žinau, jog tau nepatiktų, kad aš verkiu, tačiau tik šalia tavęs tu man leidai tai daryti. Tu man neleidai verkti prie kitų. Tu bandei išauginti stiprią asmenybę, kuria aš stengiuosi būti, tačiau tai taip velniškai sunku, seneli. Per daug žmonių nori sutrypti mano stiprybę ir savigarbą. Per daug naujų žmonių, kuriuos tu nebūtum įleidęs į mano gyvenimą, bet tavęs tiesiog nebėra. Tu esi čia. Mano patys mylimiausi žmonės yra čia. - Mosteldama ranka į tėvų ir senelio kapą, kalbėjau. Delnais suėmiau savo veidą ir dar smarkiau pradėjau kūkčioti. Atrodė, jog tuoj širdis, kuri turi neapsakomai didelį randą išsiverš pro krūtinę. Buvo taip sunku kalbėti, taip sunku verkti ir netgi kvėpuoti...Aš norėjau išlieti savo širdį tam, kuris niekada man nesuteiks atsakymo, kurio man šitaip reikėjo. Man reikėjo bent kelių paguodos žodžių, kurie būtų mane nuraminę, tačiau aš girdėjau tik medžių ošimą, kuriuos supavo šaltas vėjas ir nuo kurio visas kūnas pašiurpo. Suimdama save į rankas, nusivaliau veidą ir pažvelgiau į Beno Anderso kapą. –Aš būsiu stipri ir nenuvilsiu tavęs, seneli. Aš niekam neleisiu savęs negerbti, o ypač jam. Pažadu. – Nuvalydama paskutines ašaras, atsidusau ir atsistojau. Tvirtai žengiau žingsnį į priekį ir pradėjau eiti siauru takeliu. Neatsigręždama atgal, kilstelėjau galvą aukščiau ir įkvėpiau oro. Grįžau prie taksi automobilio, kuris manęs laukė. Nieko nelaukusi įsėdau vidun ir per veidrodėlį pažvelgiau į nepatenkintą taksisto veidą.

-Panele, tikiuosi tai paskutinė mūsų kelionė, nes aš važinėjuosi su jumis visą rytą. Arba užmokėkite dabar, arba turėsite kviestis kitą taksį automobilį. – Rūsčiu balsu tarė jis. Užversdama akis į viršų, iš rankinės išsitraukiau pininginę, o iš jos, grynuosius, kuriuos įteikiau gyvenimu nepatenkintam taksistui. Šis pamatęs pinigus šyptelėjo, o aš jam padiktavau paskutinės kelionės adresą.

-Idiotas... – Burbtelėjau sau po nosimi, kai šis užvedė automobilio variklį. Mes pajudėjome ir pagaliau išvažiavome iš kapinių. Galbūt iš dalies vairuotojas ir teisus, nes jam prireikė laukti manęs gan ilgą laiką. Aš išsikviečiau jį jau iš pat ryto, po mūsų šokiruojančio pokalbio su Kilianu. Jis nuvežė mane į tą patį barą, kuriame buvau vakar, jog susigrąžinčiau savo paltą, po to į mano butą, jog persirengčiau, o galiausiai į kapines. Po pokalbio su Kilianu, aš nebenorėjau jo matyti ir tikrai nebūčiau iškentusi kelionės nejaukioje tyloje. Aš būčiau tiesiog sprogusi. Man reikėjo pabūti vienai ir viską apgalvoti bei susidėlioti mintis. Aš pavargau. Pavargau emociškai. Dar niekas manęs nebuvo šitaip išsekinęs kaip jis. Aš įsitikinau, jog Džeinė kalbėjo tiesą apie Patriciją ir jos mamą. Tai buvo tiesa. Jeigu jis šitaip pasielgė su Rajano dukterimi ir sužadėtinę, tuomet kas jam būtų sutrukdę taip pat pasielgti ir su Patricija? Ogi niekas. Jam niekas nieko negali sudrukdyti ar uždrausti. Jis mano esąs visatos valdovas, kuris gali elgtis kaip sugalvojęs. Aš užkibau ant šio žvejo kabliuko ir šis pagavęs laimikį, ištyrinėjo jį, pasinaudojo juo, o tuomet vėl paleido į vandenį, tačiau toli gražu laimikis jau nebebus toks, koks buvo. Jis išgavo iš manęs tai, ką norėjo ir dabar jis tuom pasinaudos. Ariasas grąžins Keidžui skolą, jog aš būčiau skolinga tik jam. Jis ir šituom pasinaudos!
Iš pilkų minčių mane išvadavo suskambęs mobilusis. Atsikrenkščiau ir iš rankinės išsitraukiau telefoną. "Vilką mini, vilkas čia" Prisiminusi nuvalkiotą frazę, atsiliepiau į skambutį.