Impure

10

Pabudusi nuo nemalonių garsų, pramerkiau akis. Pažvelgiau į šviesias lubas, vėl užsimerkiau, o tada atsimerkiau ir pasitryniau pavargusias vokus. Vakarykščiai prisiminimai taip drąsiai ir be jokių ceremonijų šmėkštelėjo į galvą, jog nebe įstengiau pasiklysti migloje.
Nukėliau kojas nuo sofos, lėtai atsisėdau ir atsidusau. Patryniau savo pilvą, kuris kiekvieną rytą man atrodo didesnis ir delnais perbraukiau per veidą.
Paėmiau telefoną nuo stiklinio staliuko ir patikrinau kiek valandų. Devynios ryto. Iki šitokio laiko miegoti man būtų reiškę poilsį, tačiau užmigau aš tik paryčiais. Jeigu neklystu, šeštą ryto. Atsiguliau dvyliktą nakties, o iki to laiko nesilioviau galvojusi. Kankinausi ant šios nepatogios sofos, bandžiau surasti tinkamą poziciją. Kelias akimirkas snaudžiau, tačiau mano smegenis nesiliovė galvojusios. Buvau pasiklydusi tarp sapno ir tikrovės. Nežinojau ar galvoju, ar sapnuoju. Tada ir vėl prabusdavau, tyliai pažvelgdavau į miegantį Kilianą.
Vis dar nesurandu atsakymo į savo klausimus. Kas galėjo palikti šitokias žymes ant jo kūno? Kas galėjo būti „galingesniu" už jį? Juk jis neįveikiamas ir nesustabdomas. Neįtikėtina, kad kažkas galėjo jį sumušti. Nesuvokiama ir nepriimtina matyti jį tokį. Po visko, kas vakar nutiko, man buvo skaudu į tai žiūrėti...
Atsistojau, nuėjau prie lango ir šiek tiek trūktelėjau už užuolaidų. Lauke pilka, šlapia, į langą beldžiasi kruša... Ne rytas, o dar vienas išbandymas.
Užtraukusi užuolaidas atgal, tipenau į virtuvę. Įpylusi vandens iš asočio į stiklinę, paėmiau ją ir pasiryžau eiti į miegamąjį. Kilianas gulėjo ant šono, susirietęs į kamuoliuką, tarp rankų ir kojų spausdamas pagalvę. Jis virpėjo, giliai kvėpavo ir jo odą buvo padengęs prakaitas. Išsigandusi, priėjau arčiau ir padėjau stiklinę ant spintelės. Pažvelgiau į jį ir sustabdžiau save nuo noro jį paliesti, kai jis pradėjo kažką murmėti.

-Neįšeik, neįšeik, - Sukuždėjo jis, užmerktomis akimis. -Nepalik manęs... – Bludyjo jis. Širdį ir vėl sutraukė į kumštį žvelgiant į jį tokį... Pažeidžiamą. Ką jis sapnuoja?

-Kilianai? – Ir vėl susilaikiau vos nepaliesdama jo peties. Jis šnopavo, dar labiau pritraukė pagalvę prie savęs ir į ją įsikabino.

-Nedaryk to su manimi... Tik ne tu... – Nejaugi... Nejaugi jis sapnuoja mane?

-Kilianai, pabusk. – Priklupau ant grindų ir delnu prisiliečiau prie jo skruosto. Jis pramerkė rausvas, stiklines, iškamuotas sapno akis.
Buvo taip gera jį liesti, nykščiu perbraukti per jo skruostą, bent akimirkai pajusti jį. Kilianas momentaliai sureagavo ir nustūmė nuo savęs mano ranką. Jis giliai įkvėpė, pasisuko, atsigūlė ant nugaros ir plačiai prasimerkė.

-Ką aš čia veikiu? – Jo balsas ir vėl šaltas, bejausmis.

-Tu... , - Atsistojau pasirėmusi į lovą ir liežuviu perbraukiau per sausas lūpas. Kaip atsakyti į jo klausimą? Vakarykštė situacija buvo tokia kvaila ir pilna gėdos, kad net pasakoti apie ją man stinga jėgų. -Vakar, po mūsų pokalbio tu tiesiogine to žodžio prasme, išsijungei. Karla nusprendė tave palikti čia, kad nepažadintum Luisos. Ji žino, jog tu nenori, kad Luisa pamatytų tave tokį. – Kilianas giliai kvėpavo ir sukando žandikaulį. Aš dar kartą akimis perbėgau per jo skaudžias mėlynes ir prikandau apatinę lūpą. Kas šitaip su juo?!

-Vakar, po to, kai apipylei mane gėrimu? – Šiurkščiai pažvelgė į mane. Manyje perbėgo aštri gėda, kurią bandžiau slopinti jo poelgiais. Jis buvo to vertas. Matyti jį šalia tų merginų šitaip įžeidinėjant mane... Tai pasibjaurėtina.

-Išgerk vandens. – Kilstelėjau stiklinę nuo spintelės ir pratęsiau ją jam. Kiliano žvilgsnis sušvelnėjo, kai jis nusirito iki mano pilvo, dengtu plona marškinėlių medžiaga. Ji taip jį aptempė, kad viskas matėsi visu gražumu. Tarp mūsų stojo tyla ir regis, jis buvo nustebintas tuo, ką mato. Jis dar niekados manęs nematė tokios... Nėščios.
Rudaplaukis, leisdamas nepatogius garsus, lėtai atsisėdo ant lovos ir nuleido kojas. Jo plaukai buvo susitaršę, barzda taip pat, visas kambarys dvokė alkoholiu, tarsi turėčiau benamį namuose.