Impure

31

           

Aš vis dar gulėjau ant grindų, iš visų jėgų bandžiau neužmerkti savo akių ir neužmigti. Pajudėti negalėjau, tačiau skausmo nejutau. Skausmas dingo tada, kai mano protas aptemo. Regis mano kūnas buvo ten, tačiau protas buvo atjungtas. Aš buvau šoko būsenoje. Tokioje šoko būsenoje, jog negalėjau jausti nieko. Negalėjau pasijudinti, negalėjau pasukti galvos. Mano pasąmonė tarsi užmigo. Užmigo nuo nepaprasto nuovargio ir protinio išsekimo. Aš buvau tokioje būsenoje, tačiau viduje kovojau su tuom, jog neužmigčiau.Gulėjau tarsi leisgyvė. Manyje neliko nei jausmų, nei emocijų ir tuo labiau veiksmų.Aš visiškai nesuvokiau kas darosi...
„Nepasiduok, Eva..." Šnabždėjo pasąmonė, kuri bandė įsikabinti į plonytį siūlą mano galvoje. Ji buvo teisi. Man nederėjo gulėti it daržovei. Aš turėjau rasti jėgų, noriu to ar ne. Tačiau kovoti su aptemusiu protu buvo pati sunkiausia kova. Jis atsisakė vadovauti todėl, nes mane viskas perpildė. Perpildė emocijos, nusivylimas, skausmas... Emocinis ir fizinis skausmas. Todėl taip pat kaip ir protas, kūnas manęs nesiklausė. Aš blankiai girdėjau garsus, kurie buvo aplinkui. „Tu pažadėjai būti stipri" tai buvo vieninteliai žodžiai mano galvoje, kurie privertė kautis iki paskutiniųjų. Aš sekundei užsimerkiau, o tuomet plačiai prasimerkiau. Jei būčiau užsimerkusi ilgiau, nemanau, jog būčiau pajėgusi atsimerkti. Pradedama po truputį jausti savo kūną, sugebėjau nusukti galvą į durų pusę. Ausys pradėjo geriau girdėti, o skausmas, kuris buvo trumpam užšąlęs, pradėjo dengti mano apatinę lūpą. Aš iki galo negalėjau pajudėti, tačiau palaipsniui viskas ryškėjo.
Keidžas stovėjo prieš duris ir žiūrėjo į jas. Aš tikriausiai jau pamišau, tačiau per siaurą liniją, kuria man leido žiūrėti primerktos akys mačiau, jog durys pradėjo judėti. Pro jas netrukus įsiveržė jis. Kilianas. Mano emocijos nesuveikė pamačius jį šį kartą, todėl galėjau tik šaltai sekti jo veiksmus. Jis išlaužė duris ir vos įėjęs pažvelgė į mane. Jo kumščiai buvo stipriai sugniaužti. Taip stipriai, jog visos jo rankų venos išryškėjo. Jos matėsi net pro tatuirutes, kurios jas dengė. Pakėlusi žvilgsnį aukščiau aš pažvelgiau į jo įniršusias ir šiek tiek pamišusias akis. Tokias akis, kokias aš dar nebuvau mačiusi. Jos tiesiog degė pykčiu. Kilianas žvelgdamas į mane sušvelnino žvilgsnį ir pritūpė.

-Eva, – Mano vardas iš jo lūpų skambėjo šitaip dieviškai... Aš nežinojau ką šiuo metu jaučiu. Ar palaimą, jog jis gelbėja mane, ar pyktį. Aš nejutau nieko, o tiesiog žiūrėjau į jo tamsias akis ir pravertą burną. Jo kaktą dengė prakaito lašai. Kilianas vieną ranką užkišo už mano nugaros, o kitą už sėdmenų. Jis pakėlė mane savo stipriomis rankomis ir tikriausiai norėjo paguldyti į lovą, tačiau tada jis pažvelgė į Keidžą, kuris stovėjo kambario gale ir baimingai žvelgė į Kilianą. Aš negalėjau ištarti nieko.. Jis padėjo mane ant žemės ir pasodino prie lovos, leisdamas mano nugarai atsiremti į čiužinį. Lyg girta žiūrėjau į jo veidą, o jis delną priglaudė prie mano skruosto, tačiau netgi jo prisilietimą aš jaučiau lyg per sapną. –Prašau, pasakyk ką nors. – Aš buvau nebilė. Šiuo metu aš buvau nebilė.

-Ką ji tau gali pasakyti?! – Garsiau išgirdau Keidžo balsą. Kilianas pakėlė akis į jį ir jo akys palaipsniui pradėjo tamsėti. Jos tapo lyg juoda smala pro kurią veržėsi nevaldoma liepsna. Jo veidas pasikeitė ir jis tapo tokiu, kokiu vargu aš kada nors ankščiau mačiau. Kilianas suspaudė lūpas ir patraukdamas savo delną, kurį regis po truputį pradėjau jausti, atsistojo. Jis atsistojo ir ėjo prie išlaužtų durų, prie kurių stovėjo Keidžas. Kilianas artinosi prie jo lyg alkanas žvėris. Jis suspaudė savo kumščius, tuomet atsistojo prieš Keidžą. Netrukus mano ausis pasiekė juokas. Tai buvo Kiliano juokas ir jis nežadėjo nieko gero.

-Prisižaidei, Keidžai. – Tai buvo viena sekundė ir Keidžas jau gulėjo ant žemės, šalia manęs, gavęs smūgį iš kaktos į kaktą. Jis susiėmė veidą, o Kilianas užlipo ant jo, suspaudė jo gulėjusias ant žemės rankas prie jo blauzdų, taip neleisdamas jam pajudėti ir startavo kumščių pagalba.