Impure

27

Įkyrūs saulės spinduliai švietė tiesiai į akis ir pabudino mane iš miego. Pasitrynusi akis rankomis lėtai jas pramerkiau ir pažvelgiau į nematytas, medines lubas. Aš nusižiovojau ir sunkiai pasukau galvą į dešinę pusę. Akis pasitiko langas, pro kurį veržėsi ryški saulė, tačiau ją šiek tiek pridengė tamsios naktinės užuolaidos. Dar kartą pasukiojau galvą ir pažvelgiau į lubas, tačiau šį kart mano veiksmas buvo per daug judrus, nuo ko mano smegenys pradėjo pulsuoti įnirtingiau. Pažvelgiau į baltus patalus, kurie dengė mano kūną, o tuomet pasukau galvą į kairę pusę ir netikėtai krūptelėjau, kas privertė mane atsisėsti. Kilianas. Kilianas gulėjo šalia manęs, lovoje. Jo akys buvo užmerktos, lūpos prasivėrusios ir jis gulėjo aukštelninka. Pamačiusi jį, aš sustingau ir įsistebeilijau į jo gražų, miegantį veidą. Atsargiai pasirėmiau alkūne ir prisiartinau prie jo arčiau. Atrodė, jog jis tikrai miega, todėl aš pradėjau tyrinėti jo veidą. Pirmą kartą mačiau jį miegantį, todėl neatsispyriau ramiai, nieko netrukdomai nužiūrėti tuos ryškius jo bruožus.
Nužvelgiau jo gražius antakius, kurie susiraukia pamačius mane, tuomet žvilgsniu keliavau ties dailia, pailga nosimi, kol galiausiai atsidūriau prie jo idealių lūpų ir žandikaulių, kuriuos dengė tamsi barzda.
Kilianas vilkėjo juodus marškinėlius, kurie turėjo "V" formos iškirptę, todėl neatsispyriau pagundai nužvelgti jo kaklą, o tuomet krūtinę...

-Labas rytas. - Mane it elektro šokas nukretė jo žodžiai ir aš pašokau lovoje. Kilianas lėtai pramerkė savo tamsias akis ir žvilgtelėjo į mane, o mano protas tik dabar pradėjo suktis ir atgamino vakarykščius prsiminimus. Trumpam užgoždama juos, aš klausiamai pažvelgiau į Kilianą, o tuomet į kambarį, kuriame buvome tik mudu. Aš akimis apėjau visą miegamąjį, kuris buvo medinis nuo lubų iki grindų.

-Kur mes? - Sutrikusi paklausiau. Kilianas ramiai gulėjo lovoje ir žvelgė į mane, kol mano galvoje pradėjo suktis tornadas. Aš ir Kilianas, lovoje? Ką mes čia darome? Kodėl mes čia?
Kodėl jis miega kartu su manimi?!

-Aš tikėjausi klausimo "kodėl mes gulime vienoje lovoje?"- Kiliano lūpų kampučiai kilstelėjo, o tuometu aš šiek tiek pakėliau antklodę ir pasižiūrėjau kas po ja. Mano suknelė vietoje, kelnaitės taip pat, o ir Kiliano ilgas kojas dengė juodos kelnės.

-Pone Ariasai, kas dedasi? - Atsisukau į tą surimtėjusį veidą. Jis sukryžiavo ir užkišo rankas už savo sprando, atremdamas galvą į jas.

-Dabar dar ankstus rytas, kodėl mums dar nepamiegojus? - Jo balsas buvo žemas, duslus... Viskas ko dabar troškau, tai tik atsigulti šalia jo, įsipatoginti ant jo krūtinės ir užsikloti šilta antklode, tačiau mano troškimai buvo beprotystė, kuri neturi įvykti.
Aš išlipau iš lovos tikėdamasi jog mano basos kojos sušals nuo šaltų grindų, tačiau jos buvo apšildytos, dėl ko kambarys suteikė papildomo komforto. Nutipenau prie lango ir iki galo atitraukiau užuolaidas. Įsistebeilijau į vaizdą už lango, kuriame nemačiau nieko, tik pradėjusius mesti savo auksinius lapus - medžius.

-Kur mes?! - Atsisukau į Kilianą ir šis nenoriai pakilo iš lovos atsistodamas visu aukščiu . Jo skvarbus žvilgsnis perverė mane ir netrukus mano galvoje sprogo didžiulė prisiminimų bomba. Aš prisimenu viską, tačiau vaizdai pradeda blankti nuo tos akimirkos, kai mes su Kilianu pradėjome šokti. Mes šokome susiglaudę, jis žiūrėjo man į akis taip, kaip žiūri dabar, o tuomet paleido mane ir išėjo. Aš bėgau paskui jį, tuomet jis sugriebė mane už liemens, kurį netrukus paleido. Galiausiai jis sugriebė mane už rankos ir priremė prie juodo automobilio durų, spausdamas mane savo kūnu.
Prisiminusi tai aš pradėjau tankiai kvėpuoti ir suėmusi savo besikilnojančią krūtinę, pažvelgiau į Kilianą. Jis nepratarė nė žodžio, o tik žiūrėjo į mane abėjingu žvilgsniu. Kelias akimirkas stovėdami prieš vienas kitą, mes neprabilome. Kilianas pajudėjo ir žengė žingsnį prie šalia esančios komodos atitraukdamas stalčių. Jis iš ten ištraukė baltus marškinėlius ir tamsiai vyšninį chalatą.