Impure

5

           

Aš tiesiog nustėrau, žvelgdama į Kamilą. Ji sėdėjo šalia Kim, kuri kilstelėjo nuo kėdės ir pažvelgė į mane, žengdama kelis žingsnius arčiau.

-Sveika, Eva. Ačiū, už knygą. – Aukšta raudonplaukė, pasilenkė ir pakėlė knygą nuo žemės, o aš negalėjau nei sekundei atitraukti savo akių, nuo sėdinčios už stalo Kamilos.

-Kas darosi? – Nurijau seiles ir pažvelgiau į Kim.

-Tavo vaikystės draugė norėjo nustebinti tave ir paprašė manęs, kad suorganizuočiau šią staigmeną. – Mano lūpos prasivėrė ir aš žvilgčiojau tai į Kim, tai į Kamilą.

-Vaikystės draugė? – O, taip, ši staigmena, be abejonės mane nustebino, tačiau tai buvo labiau panašu, į kvailą pokštą, kurio aš visiškai nesitikėjau.

-Taip. Ką gi, paliksiu jus vienas. Gerai praleiskite laiką, pasimatysime universitete. – Kim nusišypsojo ir suėmusi knygą dvejomis rankomis, praėjo pro mane. Nulydėjau ją žvilgsniu ir atsisukau į Kamilą. Ji kilstelėjo antakius ir šyptelėjo pusiau lūpų. Tai, štai ko galima tikėtis iš šios moters?

-Ką jūs čia veikiate, ponia Lobos? – Artėjau prie jos, užtikrintai valdydama savo kojas. Nežinau kodėl, tačiau manyje kilo įniršis ir tai ryškiai atsispindėjo mano veide.

-Labas, Eva. Atleisk, jog neįspėjau, tačiau...

-Neįspėjote? Jūs pasinaudojote ta mergina, dėl to, kad susitiktumėte su manimi? – Kamila atsistojo ir išsišiepė, žvelgdama į grindis, bei ištiesdama rankas prieš mane.

-Aš tiesiog noriu pasikalbėti. Jeigu nebūčiau tai padariusi, tu nebūtum su manimi susitikusi. – Aiškinosi ji, o jos akyse spindėjo atkaklumas, bei ryžtas. Giliai įkvėpiau oro ir bandžiau susikoncentruoti.
Ne... Ji nėra paprastas žmogus. Ji pradėjo regzti savo planus, vos Kilianui išvykus ir tai mane tiesiog išmušė iš vėžių. Ji neturi teisės šitaip elgtis!

-Atleiskite, tačiau aš neturiu apie ką su jumis kalbėtis. – Suspaudžiau kumščius ir sukausi eiti, tačiau netrukus pajutau, kaip jos pirštai apsivynioja aplink mano riešo ir aš buvau priversta atsisukti, nes ji neleido man eiti.

-Prašau, Eva. Tai neužims daug laiko. – Jos smaragdinės akys sušvelnėjo ir ji nuleido antakius, tarsi prašydama manęs pasilikti. Primerkiau akis ir išpūčiau orą, spaudusį mano plaučius. Nežinau, kokioje situacijoje atsidūriau, tačiau čia būti aš nenoriu. Nenoriu būti jų sąjungininke, nenoriu, kad manimi manipuliuotų tokiais veiksmais, kurie manyje iššaukė šitokį nepasitenkinimą, tačiau aš norėjau žinoti vieną. Ko ji nori iš manęs.

-Gerai, nes laiko aš neturiu. – Numečiau savo rankinę ant tolėliau esančios kėdės ir jai paleidus mano ranką, atsisėdau. Kamila taip pat atsisėdo ir sudėjo savo alkūnes ant stalo, supindama savo pirštus, smakrą paremdama ant krumplių. Ji atrodė dar gražiau, nei vakar. Ji buvo tiesiog stulbinanti ir ta žalias apsiaustas, pabrėžė jos akių spalvą.

-Gal išgersime po puodelį kavos? – Kamila dėbtelėjo į šalia esantį padavėją, kuris aptarnavo kitus klientus.

-Eikime prie reikalo. – Žiūrint į šią moterį, mane tiesiog apėmė nepaprastas... Pyktis, nusivylimas, nesupratingumas. Nežinojau ko jai reikia, ką ji bando pasiekti ir ką aš čia išvis darau ir kodėl neišėjau, vos ją pamačiusi...

-Taip, tu teisi, tačiau viskas ne taip paprasta. Noriu, kad pabandytum mane suprasti. – Aš tiesiog norėjau išrėkti jai į veidą, jog nenoriu jos suprasti ir niekada nesuprasiu. Galbūt, tai ne mano reikalas, dėl to, kas nutiko, tačiau tai tiesiog pasibjaurėtina.