Impure

22

Tai buvo daugiau nei tik žodžiai, išgirsti antrą valandą nakties. Tai buvo Kiliano Ariaso reputacija, EGO, gyvenimo stilius. Jo praeitis, jo vaikystė, visas jo gyvenimas.
Jeigu nebūčiau žinojusi, kiek jam tai yra svarbu, nebūčiau padariusi tokios klaidos. Taip, nuo šiol suprantu, kad palikusi jį, padariau klaidą. Ir viskas, absoliučiai viskas, ką mes iškentėjome, buvo veltui. Jis prisipažino, kad esu jam svarbesnė.

-Tu sutikai besąlygiškai man priklausyti. Prisiekei nemeluoti ir dalintis su manimi viskuo. Neturėjai teisės nuslėpti tiesos, neturėjai. Jeigu ne Karla, ar tavo draugė Džeinė, kuri man paskambino ir pasakė, jog esi nėščia, galbūt niekada nebūčiau sužinojęs. – Kilianas vis dar laikė mane savo glėbyje, nepaleido, pradėjęs ryškinti savo dirglią nuotaiką.

-Kilianai, aš niekada nenorėjau tavęs pamatyti tokio, koks buvai tą dieną. Jie sudaužė tavo širdį, o tu sudaužei manąją. – Jis atsiduso ir išpūtė orą į mano lūpas. Jausmas, jog esu su juo saugi, vėl sugrįžo. Ir mes pradėjome leistis į gilumą, apnuogindami savo sielas. Atsiverdami vienas kitam.

-Aš tais žmonėmis niekada negalėjau pasikliauti. Tačiau tavimi, Eva, aš pasitikėjau. Tu esi vienintelė, kuri sudaužė man širdį, – Jis suglaudė šiltus delnus ant mano skruostų, nykščių perbraukė per mano apatinę lūpą ir buvo pasiruošęs ir vėl mane užpildyti saldžiu bučiniu. -Tu ją privertei plakti, jausti, mylėti, o tada paėmei ir sudaužei.

-Aš norėjau ją apsaugoti.

-Kaip?! Atimdama save iš manęs?!, – Pajutusi kaip sunkus gumulas pradeda užspausti gerklę ir veržiasi ašaros, išsilaisvinau iš jo gniaužtų ir nusisukau. Jis manęs ir vėl nepaleido. Būdamas už nugaros, apkabino ir sudėjo rankas ant mano pilvo. -Net ir sužinojusi, kad laukiesi mano vaiko, negrįžai. Nusprendei jį nuo manęs slėpti. Kiek ilgai būtum slėpusi? Metus, du, septynerius? Visą gyvenimą?

-Liaukis, Kilianai...

-Nesiliausiu. Vieną kartą, mes turime viską išsiaiškinti.

-Aš padariau tai, nes beprotiškai tave mylėjau! Taip mylėjau, kaip nieko kito nesu mylėjusi. Aš buvau taip įsimylėjusi tave, Kilianai, jog dėl tavo gerovės galėjau padaryti bet ką. Ir aš nusprendžiau pasišalinti. Prisiekiu Dievu, aš miriau tą dieną. Mintis, kad teks atsiskirti nuo tavęs mane draskė ir plėšė į visas puses. Mintis, kad daugiau nebegalėsiu tavęs paliesti, pabučiuoti ar net išgirsti, mane žudė. Tačiau aš neturėjau kito pasirinkimo. Jos prispaudė mane prie sienos ir tuo metu aš galvojau, jog tau nėra nieko svarbesnio už tai! – Išleidau kančią išrėkdama jam visa tiesą. Kiliano veido aš nemačiau, tačiau girdėjau kaip sunkiai jis kvėpuoja, apgalvodamas kiekvieną mano ką tik pasakytą žodį.

-Eva... Man sunku ir aš nežinau kada susitaikysiu su šia tragedija, tačiau prarasti tave man buvo kur kas sunkiau. Būčiau supratęs, jeigu nebūtum norėjusi už manęs tekėti. Per anksti ir panašiai, bet tai, kad nusprendei užbaigti mūsų santykius, šitokio smūgio aš nesitikėjau.

-Aš norėjau už tavęs tėkėti, Kilianai. Norėjau kiekvieną rytą prabusti šalia tavęs, išlydėti į darbą, tada sulaukti tavęs, pavakarieniauti ir ilgai kalbėtis su tavimi lovoje, apie gyvenimą, ateitį, mus. Jausti tave kiekvieną sekundę, tiesiog būti šalia savo mylimo vyro. Tu buvai tas, kuriuo aš kvėpavau. – Žinojau, kad Kilianas yra kažkur arti manęs, bet negalėjau jo įmatyti. Mus dengė aklina tamsa ir jausmai, iškilę į viršų. Mano širdis daužėsi kaip pasiutusi, trūko oro ir ryžto, jam esant šalia manęs. Aš ir vėl pradedu eiti iš proto dėl jo. Ir vėl skęstu ir vėl noriu jo labiau už visko. Ir vėl jį įsimyliu kas kartą stipriau ir stipriau.

-Buvau? – Po ilgos pertraukos, ištarė Kilianas. Prieidamas arčiau, užleisdamas savo alsavimą ant mano veido. Įtampa, emocijos ir jaudulys vertė mane virpėti ir jeigu dar žodis apie mus, aš pravirksiu. Arba jį pabučiuosiu. Tačiau bučiuoti jo negaliu. Aš vis dar neatleidau jam už jo storžievišką, nežmogišką elgesį.