Impure

6

Be paliavos mintyse maldavusi, kad tai būtų netiesa, aš atsimerkiau. Prieš akis – juoda naktis, automobilių šviesos, giliai rėžiančios savo ryškumu ir kelias tarp Bostono iki Niutono. Drąsos klausti Kiliano neturėjau, o ir gerklė buvo visiškai išdžiuvusi nuo susijaudinimo ir baimės. Aš tik suktelėjau kaklą ir jį nužvelgiau. Visas toks rimtas, susikaupęs, piktas, bandantis slėpti savo emocijas. Galbūt jų ir neslėpė, galbūt jų nebeturėjo. Jeigu jis vaidina, tuomet jam profesionaliai sekasi. Niekada nemačiau jo tokio tylaus, nereaguojančio, nesikarščiuojančio, neutralaus. Nejaugi aš taip nusmukau jo akyse? Nejaugi jis pajėgė manęs neapkęsti?
Kol jis buvo įsistebeilijęs į kelią, aš negalėjau į jį nepažvelgti. Juk taip pasiilgau... Taip senai nemačiau. Regis praėjo ne du mėnesiai, o du metai. Tik aš jau nebesu įsitikinusi, kad didžiausią pragarą pergyvenau. Ši diena ir vėl pakeitė mano gyvenimą.
Stebėdama kaip lėtai kilnojasi jo krūtinė, kaip jis įkvėpia pro nosį, išleidžia orą pro lūpas, kaip tarp pirštų spaudžia vairą, liežuviu perbraukiau per sausas lūpas. Jo veidas pasidarė dar vyriškesnis, dar patrauklesnis nei anksčiau. Jis visiškai subrendo, nebeturėjo berniukiško žavesio. Akių kraštuose išryškėjo kelios raukšlės, taip pat kaip ir ant kaktos. Todėl jis atrodė dar agresyviau, pavojingiau ir seksualiau.
Plaštaką dengė nauja tatuiruotė – sparnai. Plaukai trumpi, barzda vešlesnė, skruostai kiek sulindę į vidų, tamsūs ratilai po akimis.
Turiu jam tūkstantį klausimų, bet nei vieno negaliu užduoti. Noriu sužinoti kaip laikosi Luisa, kaip praėjo jos gimtadienis, kokia ji buvo per šiuos du mėnesius. Nenoriu, bet noriu žinoti apie Kamilą. Ar ji sugrįžo į jų gyvenimą, ar Luisa ją priėmė, ar jai pavyko prisikapstyti prie Kiliano... Ar ponia Arias laiminga, kad jos paslaptis saugi? Taip, ji saugi, nes Kilianas to nežino. Jeigu Džeinė būtų jam pasakiusi visą tiesą, jau būčiau žinojusi.
Ak, Džeine... Ji padarė tai, ko iš jos nesitikėjau. Jai buvo nesvarbus mano prašymas, reikalavimas nesikišti ne į savo reikalus. Ji padarė blogiausią, ką galėjo padaryti geriausia draugė. Išdavė mane. Išdavė mane Kilianui Ariasui, kuris ne tik sukilo prieš mane, tačiau ir visi likusieji tą padarys. Jeigu sužinojo jis, sužinos ir jie.
Laiko atsukti negaliu. Ir jam pasakyti negaliu. Žinau ką jis jaučia, puikiai žinau. Išdavystę. Tai, kad jis buvo paliktas, kai labiausiai norėjo būti šalia. Kai mes vos pradėjome pasitikėti vienas kitu, pamilome taip stipriai, pasidarėme vienas kitam artimiausiais, aš paėmiau ir išėjau. Taip lengvai, be jokio rišlaus pasiaiškinimo. Priverčiau pamilti ne tik jį, bet ir Luisą, o tada išėjau. Atsisakiau visko ką turėjome, pasakiau jam „ne", kai jis klūpėjo ant kelių ir su viltimi žvelgė į mano akis Kūčių vakarą. Kai žadėjau nepalikti, o palikau. Štai taip, paprastai. Po visko, ką jis patyrė, aš smeigiau jam peilį į nugarą ir durklą į jo dukters širdį. Štai ką mano jis ir ką manytų bet koks žmogus, buvęs tokioje situacijoje.
O, kad jis žinotų, kad tai netiesa. Aš ėjau dėl jo į ugnį, kad nebūtų sudegintas jis.

-Sustok, prašau, mane pykina. – Kilianas važiavo ganetinai greitai ir mane pradėjo pykinti ne tik nuo greičio, bet ir nuo savo jausmų.

-Dabar ne laikas tam.– Vėsiai atsakė jis. Rydama seiles, pažvelgiau į jo abejingą žvilgsnį ir giliai įkvėpiau.

-Prašau. – Dar kartą ištariau. Jis nuleido pečius, atslūgo ir pristabdė greitį. Galų gale, sustojo ir įjungė avarinį.
Aš iššokau iš automobilio, pradėjau giliai kvėpuoti ir iš visų jėgų bandžiau susilaikyti ir neapsivemti. Jaučiausi taip, lyg būčiau užspausta į kampą ir kaltinama nebūtais dalykais. Lyg viskas aplink mane yra melas, sumaištis ir skausmas. Buvo taip ankšta, taip neišvengiama ir kvaila.

-Paskubėk, mums reikia nusigauti iki tos ligoninės. – Išlipo ir apėjo automobilį rudaakis demonas. Jis akimirką niekingai mane nužvelgė, tuomet jo žvilgsnis tapo beprasmis, nereikšmingas.
Jis palaidojo visus jausmus man. Aš tai matau. Man iki kaulo skausmo bus sunku tai suvokti.