Impure

10

Kilianas Ariasas – žmogus staigmena. Nenusakomas, paslaptingas, užburiantis ne tik savo išvaizda, tačiau ir aštriu protu. Bet koks jo žodis, judesys, mimika yra kai kas nepaprasto. Būnant su juo, niekada negalima žinoti kam pasiruošti ir kas nutiks. Aš niekada nebuvau ir tikriausiai nebūsiu pasiruošusi jam.
Taip, aš maniau, jog šis vakaras bus įsimintinas, tačiau, jog bus šitoks... Niekada ir nebūčiau pagalvojusi.
Jis visiškai šokiravo mane savo vidiniais demonais, kurie po truputį atsiskleidžia.
Jis trenkė žmogui, kuris nenusipelnė šitokio elgesio. Žmogui, kurio tėvas yra šeimininkas to restorano, kuriame vakariniavome. Jis paėmė mane už rankos, išsivedė iš restorano ir įgrūdo į automobilį, pradėdamas mane vežtis iš šios vietos. Iki galo, nesupratau kas darosi.
Erikas Morisonas gulėjo ant grindų, mes išėjome niekeno nestabdomi, o Kilianas elgiasi lyg niekur nieko.
Viskas dėl to, kad per savo kvailą galvą, aš pamiršau jo įspėjimą, ar viskas dėl kvailo pavydo? Tikriausiai, jog šie abu dalykai yra susiję ir man jie visiškai svetimi.
Aš net nežinau ką kaltinti. Kilianą, dėl savo ūmaus būdo, save už savo kvailumą, ar Eriką, už atkaklumą?
Šį kartą, aš nebuvau nusiteikusi kaltinti savęs. Aš pykau ant Kiliano, nors nebuvau įsitikinusi, ar ant jo moku pykti. Šioje situacijoje jis yra kalčiausias. Mes nepadarėme nieko tokio, kad jis šitaip elgtųsi.
Aš esu jo. Šis pasimatymas priklausė mums, jis buvo skirtas tik mums abiems, o dabar jį sumovė. Kaip jis gali manyti, kad aš, galiu pažiūrėti į kažką kitą? Aš negaliu. Negaliu net pažvelgti, kai šalia yra jis. Negaliu nei akimirkai savęs įsivaizduoti su kitu, kai mano galvoje tūnoja jis. Tas, dėl kurio man burna džiūsta, rankos dreba, o širdis šokinėja užsidengusi ausis, visiškai nesiklausydama manęs. Kaip jis gali abejoti mano jausmais?

-Tu nepasitiki manimi? – Po ilgos, žudančios tylos, aš pagaliau išdrįsau prabilti. Kilianas žiūrėjo į greitkelį, jo veidą apšvietė automobilių ir kelio šviesos, nuo kurių jo akių spalva pavirto į gintarinę. Jis viena ranka buvo įsikniaubęs į vairą, o kitą rankos alkūnę buvo parėmęs žemiau automobilio lango, pirštais lietė savo lūpas. Nužvelgusi jo pabraižytą plaštaką, pirštus, kuriuos apvyniojo metaliniai žiedai, žvelgiau į jo lūpas, prikasdama savo apatinę.

-Tai kvailas klausimas, Eva. – Jis rimtai žiūrėjo į kelią ir nebuvo nusiteikęs su manimi kalbėti, o aš tiesiog vos nesprogau nuo įvairių minčių, klausimų, kurie sukosi mano galvoje.

-Tuomet apšviesk mane, Kilianai, nes aš nežinau priežasties, dėl ko tu šitaip pasielgei. – Jis nepatenkintai, akies krašteliu žvilgtelėjo į mane ir liovėsi lietęs savo lūpas, įsikniaubdamas į vairą abejomis rankomis.

-Tau jo gaila?

-Žinoma, kad gaila. Jis buvo visiškai nekaltas! – Sukryžiavau rankas ant krūtinės ir pažvelgiau į Kilianą.

-Tuomet kitą kartą žinosi, kad reikia būti paklusniai. – Aš negalėjau patikėti jo žodžiais...

-Aš ėjau iki tualeto, tuomet sutikau tą vyrą. Ką aš tokio padariau? – Prisiminusi, dėl ko man teko išeiti iš salės, susigūžiau ir įkvėpiau oro. Visko priežastis yra šis rudaplaukis, kuris net nepažvelgia į mane ir tai erzina dar labiau.

-Kodėl tu verkei, Eva? – Suraukė antakius Kilianas. Aš dar labiau pasimečiau ir nežinojau ką atsakyti į jo užduotą klausimą.

-Nesvarbu. – Papurčiau galvą ir atsidusau. Netrukus automobilis nustojo mus vežti ir Kilianas sustojo šalia miško, išjungdamas variklį. Jis atsirėmė į sėdynę, pažvelgė į mane ir kilstelėjo antakius, sučiaupęs lūpas.

-Kodėl verkei? – Nuožmiai žvelgė į mane. Nepaisant jo išsišokinėjimo, panikos, kurią privertė mane pajusti, aš negaliu į jį žiūrėti su pykčiu. Giliai viduje žinojau, kad aš jo beprotiškai pasiilgau ir, kad ir ką jis būtų padaręs, šiuo metu aš norėčiau tik vieno – jį apkabinti. Prisiglausti, įkvėpti to aromato, pabučiuoti tas gražias lūpas, kurių skonį jau primiršau. Aš noriu jų, tarsi gaivos lašo, kuris atgaivintų mane nuo troškulio.
Kilianas žiūrėjo į mane, laukdamas atsakymo, o aš nežinojau ką sugalvoti, kad nepasakyti tiesos. Kaip jam pasakyti tokį teigini, kaip „Aš verkiau, nes manau, kad tave myliu" Tai būtų tiesiog kvaila... Galbūt tai net ne meilė, galbūt tai didžiulė aistra, be kurios nebeįsivaizduoju savęs. Galbūt tai melas, kuris apakino mane...