Impure

42

           

Kilianas bučiavo mane taip, kaip niekas niekada nebučiavo... Taip saldžiai, taip nepadoriai, taip, tarsi būtų manęs pasiilgęs ir nenorėtų niekada paleisti. Aš taip pat nenorėjau jo paleisti. Nei akimirkai...

-Kilianai... – Sušnabždėjau į jo lūpas, kurios varė mane iš proto. Niekada nemaniau, jog kieno nors lūpos gali šitaip traukti it magnetas. Būtent tokios buvo jo lūpos ir pasinėrusi į šį bučinį aš pamiršau visas ribas. Aš atidaviau jam save. Sutikau būti jo net nenutuokiant kas bus vėliau ir ką tai atneš. Ir aš labai tikiuosi, jog tai suteiks mažiau skausmo, nei būnant toli nuo jo... Nes tai buvo košmaras, kuris pagaliau baigėsi.

-Mano. Tu nuo šiol esi tik mano... – Sumurmėjo ir toliau bučiavo mano lūpas. Mūsų liežuviai konkuravo tarpusavyje, mano nagai smigo jam į sprandą, o jis rankomis glamonėjo mano sėdmenis.

-Tavo. – Aš šito norėjau. Būti jo, būti šalia ir pažinti jį. Norėjau prasikapstyti iki jo širdies, parodyti jam, jog jis nėra tas, kuo save laiko. Norėjau nuplėšti nuo jo tą kaukę, kuri prigijo prie jo veido...
Aš mėgavausi kiekviena sekunde būnant čia, pusnuogei visiškai nuogo Kiliano glėbyje. Mano kūnas geidė dar, norėjau išbučiuoti kiekvieną jo kūno centimetrą, tą odą, kuri degė kartu su manąją.
Kilianas užkišo vieną ranką už mano sėdmenų, o kita ranka sugriebė mano plaukus ir aš buvau priversta atlošti galvą. Suaimanavau ir užmerkiau akis atlošusi galvą. Mano veidu tekėjo vanduo, kuris leidosi kaklu. Kilianas priglaudė savo lūpas prie mano kaklo ir pradėjo jį bučiuoti nuo smakro iki pat krūtinės.
Aš buvau tarsi ne šiame pasaulyje, o ten, kur geismas ir beribis noras dominavo. Pamiršdama apie gėdą, sąžinę ir viską, kas neleido man to padaryti ankščiau, aš pasidaviau šiam nepadorumui.
Kilianas nustojo bučiavęs mano kaklą ir ranka suėmė mane už žandikaulių. Priešingai nei vakar, jo akys degė. Buvo agresyvios, pilnos geismo ir aistros, tokios tamsios, tokios pasiilgtos...

-Aš tau parodysiu ką reiškia bėgti nuo manęs. – Vien jo balsas vertė mane jaustis pamišusiai... Jis išjungė vandens srovę nusukdamas čiaupą ir prirėmė mane prie dušo kabinos sienelės vis dar laikydamas mane už žandikaulio. Jis nuleido mane ir mano kūnas nuslydo jo kūnu.

-Pone Ariasai! – Staiga išgirdome neryškų balsą iš už durų. Įkvėpusi oro išplėčiau akis ir tarsi pabudusi iš migloto sapno. Kilianas žvilgtelėjo į duris, o aš sustingau priremta prie sienos ir negalėjau pajudėti. Po perkūnais tai Sofija!

-Nejudėk, aš tuoj grįšiu. – Šnopuodamas tarė Kilianas ir atsitraukė nuo manęs. Aš išsižiojau ir ranka užsidengiau burną, kuri dar labiau prasiplėtė, kai mano akys nukeliavo ten, kur klausimas „Ką tokio turi Kilianas Ariasas?" turi atsakymą. Nurijau seiles, o Kilianas pravėrė dušo kabinos duris ir išėjo jas uždarydamas. Jis grakščiais judesiais ėjo link durų ir stvėręs chalatą nuo pakabos užsidėjo jį, išmaudamas pro duris. Atlošiau galvą į stiklą ir bandžiau gaudyti kvapą. „Kaip negėda, panelė Anders!" Ir pačiu laiku prabudo pasąmonė kartu su gėdos jausmu, kuris privertė šiek tiek apraminti savo pasitikėjimą savimi ir perdėtą drąsą.
Tai šitaip aš atėjau pasikalbėti?! Užverčiau akis į viršų ir nieko nelaukusi išėjau iš tvankios dušo kabinos, kuri buvo prisipildžiusi ne tik karšto oro, tačiau ir aistros, kuri aptemdė man protą.
Paliečiau degančius skruostus ir nuo pakabos nuėmiau vieną iš jo medvilninių chalatų, kuriuo užsidengiau kūną ir užsirišau juostą. Priėjusi prie durų, priglaudžiau ausį ir tikėjausi išgirsti Kiliano bei Sofijos pokalbį. Tai turėtų būti kažkas svarbu, jeigu Sofija ištraukė Kilianą iš dušo vos nedemaskuodama mūsų.

-Ak, be to, jūsų ieškojo panelė Anders. – Mano akys vos neišsprogo ant kaktos, vos Sofijai paminėjus mano vardą.

-Gerai, tuomet neverskime panelės Anders laukti.