Impure

38

Gruodžio dvidešimtosios, sulaukęs Bostonas. Šaltas, apsnigęs, degantis nuo kalėdinių lempučių, girliandų ir kitų kalėdinių papuošimų. Taip ir norisi būti šiltame kambaryje, šalia židinio, laikyti rankose kakavą ir gulėti su Kilianu po pledu. Jausti ramybę ir komfortą.
Juk vos už penkių dienų pati gražiausia metų šventė! Kalėdos. Šeimos šventė, kupina džiaugsmo, nuoširdumo ir stebuklų diena. Pagaliau, aš turėsiu progą pajusti, ką reiškia ją švęsti su šeima. Nes Kilianas, tai mano namai, o Luisa jų židinys. Šie du žmonės, pripildė mano širdį meile.
Iš išsvajoto Paryžiaus teko grįžti. Tos savaitgalio dienos buvo pačios nepamirštamiausios ir laimingiausios mano gyvenime. Buvo gera pabėgti nuo visų rūpesčių, mėgautis Kiliano dėmesiu ir dar labiau suartėti. Pamatyti miestą, pasinerti į jo istoriją ir jaustis it pasakoje. Mes abu norėjome pasilikti ilgiau, tačiau ilgiau likti buvo neįmanoma. Išaušo pirmadienis, laikas grįžti į tikrovę.
Mintis grįžti į Bostoną nebuvo atgrasi, nes aš beprotiškai pasiilgau Luisos. Mes abu jos pasiilgome ir lėktuve kalbėjome tik apie ją. Apie jos drovų, mielą žvilgsnį, kurį išduoda tos šokoladinės akys. Putlius skruostus, mažą nosytę ir apvalias lūpytes. Tą balselį, jos gebėjimą viską suvokti, apdairumą ir nuovokumą. Aš labai jos pasiilgau ir negaliu sulaukti, kada laikysiu ją savo glėbyje, panersiu nosį į tuos vaikišku šampūnu kvepiančius plaukus ir prispausiu prie savęs. Ak, mano mergytė...
Esu įsitikinusi, kad ji apsidžiaugs nauja žinia. Mes turėsime dar vieną šeimos narį. Tokį pat mielą, nekaltas akis turintį šunytį. Pagaliau, pagaliau Lola gyvens su kartu. Dieve, visa tai atrodo taip, tarsi mes su Kilianu būtume susituokę. Mes gyvename kartu, turime vaiką, augintinį... Ir jis dar mano statusą sugalvojo pakeisti. Kilianas nebeslėps ir nevengs manęs liečiančių klausimų. Jis pasirengęs visam pasauliui iškloti, kad mes pora. Ir būdami tokie laimingi, kalbėdami apie paprastus dalykus, net neaptarėme, ką reikėjo aptarti. Jeigu aš nebe auklė ir mano darbas baigtas, tuomet privalau ieškotis naujojo. Ir aš tik jo mergina, o jau mes jau gyvename kartu. Mes pradėjome ne santykius, o šeimyninį gyvenimą. Aš nieko prieš, tačiau tai keičia visą mano gyvenimą.

-Kaip manai, vaikams patiks žaislai, kuriuos nupirkome? – Kilianas sėdėjo už savo prabangaus, „Mercedes" sportinio automobilio vairo, o aš it skrajojanti padebesiais mergaitė, įsikibau į jo parankę. Mano galva gulėjo ant jo peties ir aš kvailomis, įsimylėjusiomis akimis į jį žiūrėjau.

-Taip, tik duosime nevisus iškarto. Jų žaislų daugiau, nei mūsų drabužių. – Kilianas buvo teisus, viename lagamine tik žaislai. Aišku, ne tik Luizai, bet ir Mauricijui su Hose ir ne iš karto. Jie dar turės palaukti kalėdų, nors aš galėčiau apipilti juos žaislais, kad tik išvysčiau tas švytinčias, iš džiaugsmo šokinėjančias jų akis.

-Gerai. – Priglaudžiau nosį prie jo juodo palto ir įkvėpiau, užsimerkdama. Tas kvapas kiekvieną kartą mane apsvaigina ir nuveja visas piktas mintis. Su juo aš jaučiu tokią palaimą, tokį stiprų saugumo jausmą... Galėčiau užmerkti savo akis ir žinoti, kad viskas bus gerai, nes už Kiliano Ariaso, kaip už akmeninės sienos. Apsaugo nuo visų ir yra vienintelis, kuris gali sužeisti.
Aš visą kelią nuo oro uosto, esu rankomis apsikabinusi jo vieną ranką, prisiglaudusi prie jo. Kvėpuoju juo, tyrinėju veido bruožus, kiekvieną raukšlelę, įlinkį. Žiūriu į tas gražias akis, patraukliausią nosį pasaulyje, idealią formą turinčias, skaniausias lūpas visoje visatoje. Kaklą, kuriame išryškėja venos, kiekvieną kartą man iškvėpus. Ką gi, kad ir kaip būtų, Marija ir Pablas pasistengė tą vieną, ypatingą naktį.

-Eva, mano ranka šiek tiek nutirpo. – Dusliai tarė jis. Aš pabudau iš savo svajų ir atsimerkusi atleidau jo ranką ir pasitraukiau.

-Atleisk. – Susidrovėjusi, atsirėmiau į sėdynę. Kiliano lūpų kampučiai kilstelėjo ir jis pasukiojo petį. Aš tokia vaikiška, banali ir visiškai pametusi galvą dėl jo. Net nebesuvokiu kaip keistai aš elgiuosi...