Impure

20

Pamaitindama Lolą šunų ėdalu, paglosčiau jos galvą ir atsistojau. Nieko nelaukusi sudribau ant sofos ir ranka pasiekiau televizoriaus pultelį. Kaip gera būti namie. Kaip gera jausti tą jausmą, kai darai kažką pats ir niekas kitas už tave to nepadaro. Aš tik vieną dieną čia nebuvau, tačiau jau spėjau pasiilgti mažo, vieno kambario buto su vaizdu į centrinį parką. Kaip gera pabūti vienai ir sudėlioti visas skriejančias mintis. Mes su Kilianu šiandien nuvežėmė į mokyklą Luisą, po to manęs atvyko vairuotojas ir mes su Kilianu pasukome skirtingais keliais. Aš spėjau nuvažiuoti į universitetą ir sutvarkyti reikalus. Sumokėjau už mokslus ir nuo pirmadienio prasideda paskaitos. Nuostabu, jog kol Luisa bus mokykloje, aš taip pat galėsiu mokytis. Tai yra idealiausias variantas. Po universiteto aš taipogi spėjau išnešti visas dėžes iš buto su vairuotojo pagalba ir atsikratyti jų. Žinoma, buvo sunku atsisveikinti su senelio daiktais, tačiau yra žmonių, kuriems jų labiau prireiks. Daugiau nei pusė jo drabužių buvo nenešioti, nauji. Štai kodėl aš negalėjau jų išmesti, tačiau pasilikti taip pat neišstengiau. Dabar senelio miegamasis pavirs į manąjį, kuriame galėsiu pasilikti, kai nedirbsiu. Tai bus vieta, kurioje nuo šiol pasislėpsiu ir pabėgsiu nuo Kiliano Ariaso. Nuo to, kuris nori iščiulpti kiekvieną mano kraujo lašą. Nuo to, kuris leido savo motinai šitaip kalbėti apie mane. Žinoma, ji jo mama, o aš jam kas? Auklė? Taip, tai šmaikštu.
Pasitryniau mieguistas akis ir laukiau Džeinės vizito. Kadangi spėjau viską užbaigti greitai, turiu dar daug laisvo laiko, todėl nusprendžiau pasikalbėti su Džeine. Ji negali ant manęs pykti, o aš tuolabiau. Po visų tų „netikrų" žmonių, su kuriais teko susipažinti, aš noriu pabūti su žmogumi, kuriam galiu pabūti atvira. Kurią pažįstu visą savo gyvenimą ir kuri neturi kitos išeities, tik būti mano drauge. Netgi mokykloje, kurioje mokosi Luisa, personos elgėsi visiškai kitaip, nei paprastoje mokykloje. Žinoma, juk ji Luisa Arias, Kiliano Ariaso dukra. Visos mokytojos ir kitos darbuotojos pataikavo Kilianui, tačiau buvo mielos ir su manimi.
Išgirdusi durų skambutį, pavargusiai pakilau nuo sofos ir bėgau atrakinti durų, už kurių stovėjo Džeinė. Juodaplaukė nedrąsiai pažvelgė į mane ir įsprūdo savo lūpas į vidų, kas padarė jos veidą tokį nekaltą.

-Užeik. – Tariau jai ir šiek tiek pasitraukiau nuo tarpdurio. Ji įėjo į kambarį ir lėtai uždarė duris.

-Sveika, Eva. – Šyptelėjo Džeinė.

-Nagi liaukis.- Nieko nelaukdama žengiau žingsnį arčiau jos ir apkabinau ją. Džeinė apsivijo mano liemenį savo rankomis ir mes priglaudėme skruostą prie skruosto.

-Atleisk man. – Sušnabždėjo ji.

-Nieko neatsitiko, viskas gerai. – Po šitokios sunkios vakarykštės dienos aš apkabinau ją taip, jog išleiščiau visas savo sukauptas emocijas. Aš įsikabinau į ją ir stipriai sumerkiau akis. „Nereikia, mergaite, nereikia" mano pasąmonė burbtelėjo, tačiau aš negalėjau susivaldyti. Aš pravirkau. Po šitiek daug laiko aš pravirkau išleisdama viską, ką taip ilgai laikiau.

-Eva... – Sumurmėjo Džeinė stipriau apsivydama mane. Aš negalėjau nieko padaryti su savimi. Sakyti, jog ilgai buvau per stipri, yra nesakyti nieko.

-Ji palaikė mane laisvo būdo mergina... – Per ašaras, kurios tekėjo mano veidu sumurmėjau. Aš negalėjau paleisti Džeinės, o tiesiog kūkčiojau jai į petį. Nuo mano ašarų jos paltas sušlapo. Džeinė paleido mane ir šiek tiek atsitraukė delnais suėmusi mano veidą. Jos rankos atrodė tokios šaltos ant mano įkaitusio veido. Ji gailėstingai pažvelgė į mano akis ir jas primerkė.

-Kas? Kas tave palaikė laisvo būdo mergina?

-Moteris, kuri visiškai manęs nepažįsta. – Gūžtelėjau pečiais ir nuryjau seiles. Džeinė sunerimo ir patraukė savo delnus. Man pasidarė nekomfortabilu nuo tokio šlapaus veido, todėl nužengiau į virtuvę ir atplėšusi popieriaus, nusišluosčiau veidą ir išsipučiau nosį. Džeinė nusivilko paltą ir pasikabinusį jį, nieko nelaukdama įpylė man stiklinę vandens.