Impure

15

-Koks melas gali kankinti mane ir Evą? – Kilianas nuosekliai nužvelgė kiekvieną iš mūsų. Drąsa ir pyktis esantis manyje, išgaravo, kai jis vos įėjo į kabinetą.

-Koks dar melas, sūnau? Tai tik kvaili Karlos paistalai. – Prunkštelėjo Marija, debtėlėjusi į Karlą.
Aš taip ir galvojau, kad suklydau atsivėrusi Karlai. Ji pasakys jam tiesą.

-Taip, Kilianai. Grįžkime į vakarėlį, greitai pristatys tortą ir turėsime jį išdalinti gerbiamiems svečiams. – Įsikišo Kamila.
Bent jau aš, tikrai pamiršau apie šią ceremoniją. Galvoje pradėjo sukiotis pilkos mintys, apėmė baimė ir įsitvyrojo didžiulė įtampa. Marija bandė slėpti savo nejaukumą, Kamila taip pat buvo išsigandusi, o Karla tvirtai stovėjo ant kojų ir atrodė taip, tarytum norėtų užbaigti viską, kas iki šiol vyko.

-Mes niekur neisime, kol neišsiaiškinsime, kas vyksta. – Tarė Kilianas, atsistojęs.

-Aš neketinu dalyvauti šioje absurdiškoje situacijoje. – Kamila sukosi prie durų, tačiau Kilianas aplenkė ją, ištraukė nedidelį raktą iš kelnių kišenės, įkišo jį į durų spyną ir užrakino duris, grąžindamas raktą į kišenę. Jis atsisuko į ją, suėmė už dilbio ir stumtelėjo atgal. Gan smarkokai.

-Tu niekur neisi. Nei viena iš jūsų. – Kilianas pažiūrėjo į mane ir aš supratau viską, ką jis padarė. Jis viską suplanavo. Šis suktas, velnių prisiėdęs demonas viską gerai apgalvojo.
Jis pasikvietė mane čia ne šiaip sau. Žinojo, kur yra mano silpnoji vieta ir ja pasinaudojo. Išprovokavo, kad supykčiau ir prarasčiau savikontrolę. Pamelavo apie Eriką, kad sutikčiau čia atvažiuoti ir išgąsdino pistoletu, nenorėjo jo paslėpti. Jis pasiėmė jį su savimi, kad visą laiką jausčiau įtampą ir išduočiau save. Įtampa, įniršis ir neapykanta Kamilai mane išdavė.

-Velniai rautų, Kilianai, ką tu darai?! – Išpūtė akis žaliaakė. Jis arogantiškai atsiduso, priėjo prie medinės konsolės ir paėmė stiklinį grafiną į rankas. Įpylė rudo gėrimo į stiklinę ir pasisuko į mus, įbestas, stebinčias kiekvieną jo žingsnį ar judesį.

-Užuodžiu kažką nešvaraus tarp jūsų keturių.

-Dėl Dievo meilės, tau paranoja... Tu bandai įsivaizduotai tai, ko nėra. Bandai pateisinti šią moterį! – Pamišo Kamila, iškeldama rankas į viršų, rodydama į mane. Marija prarado amą ir pradėjo giliai kvėpuoti. Gal jos širdis, taip pat kaip ir mano, suprato, kad šiandien įvyks kažkas žiauraus.

-Aš nebandau nieko pateisinti, aš esu įsitikinęs, kad jūs turite kažką bendro. – Jis prarijo didelį gurkšnį alkoholio ir priėjo arčiau.

-Tu teisus, mes turime kai ką bendro. Tave. Mes visos susietos su tavimi. Tačiau ji turi mažiausią teisę čia būti. – Kamila priėjo arčiau Kiliano ir savo nekaltu veidu, bandė prie jo prisimeilinti.

-Jūsų statusas beveik vienodas. Tik skirtingai nei tu, ji savo vaiko nenori atiduoti. – Kilianas kalbėjo kaip sarkastiškas šiknius ir tuo bandė išgauti tiesą iš mūsų lūpų.

-Netiesa! Eva nekalta, ji niekada tavęs neišdavė! – Įsikišo Karla, stojusi tarp jų dviejų.

-Užsičiaupk, Karla, - Prieštaravo Marija ir degino ją akimis. -Aš žinojau, kad istorija pasikartos. Tu netikėjai mano žodžiais ir štai tau pasėkmės. Sakiau tau neprisileisti jos, sakiau neįsimylėti! Tu manęs nepasiklausei ir iki šiol neklausai! Tu ieškai, kapstai ir nori rasti tai, ko nėra. Iki šiol negali sau pripažinti, kad ji taip paprastai tave paliko. – Viskas užvirė su šiais žodžiais. Atmosfera pasidarė nepakenčiamai karšta, viskas tvyrojo ore ir sunkiai leido kvėpuoti.
Kiekviena mano ląstelė viduje drėbėjo. Aš negalėjau nieko pasakyti. Tai, ką jis padarė nuo to laiko, kai sužinojo, kad laukiuosi, buvo siaubinga. Aš pažinau jį kaip bejausmę pabaisą ir noriu tikėti, kad visa tai buvo ne jis. Po šiandien ryto, aš pajutau jam neapykantą. Po šiandienos vakaro, aš nenoriu nustoti jo mylėti. Jį mylėti skauda, jį mylėti yra kančia, tačiau jeigu aš to nedarysiu, tarp mūsų bus baigta visiems laikams. Aš nenoriu jo pažinti tokio. Aš taip pat nenoriu, kad skaudėtų jam. Aš nenoriu jam meluoti visą gyvenimą. Aš nežinau ko aš noriu. Tik meldžiu, kad kas nors išgelbėtų mus iš šito ir netektų jausti visko, kam mes nepasiruošę.