Impure

47

Varčiausi lovoje, tarsi bedarbė tingine ir šypsojausi, tarsi penkiolikos metų paauglė, galvodama apie vakarykštę naktį. Apie mane ir Kilianą. Apie tai, kas tarp mūsų nutiko ir nenutiko. Jis man leido suprasti, kad aš jam ne vienos nakties nuotykis ir to man užteko, jog skrajočiau padangėse ir prisigalvočiau nebūtų dalykų. Dar tik aštuonios ryto, tačiau aš prabudau šeštą ir iki šio laiko jau spėjau sukurti visą istoriją savo galvoje. Jaučiausi žvali ir patenkinta, bei... Pirmą kartą gyvenime jaučiu, jog viskas mano gyvenime klostosi. Aš mokausi, turiu darbą, Keidžas dingo iš mūsų gyvenimo ir aš sutikau tą, kuris apvertė mano gyvenimą aukštyn kojomis. Iš pradžių maniau, jog blogąja prasme, o dabar, pagalvojus apie jį, manęs negali palikti šypsena nei akimirkai.
Ir kodėl darant tokius blogus sprendimus, jaučiamasi taip gerai? Teisingai pagalvojus, aš negaliu dirbti pas Kilianą, nes mes kaip ir esame kartu. Žinoma, aš praleidžiu laiką su Luisa, tačiau nežinau ar tai galima pavadinti darbu. Taip, dirbti su penkerių metų mergaite nėra lengva, tačiau man tai patinka. Man patinka būti su ja ir... Būti su Kilianu, tačiau jeigu mūsų santykiai netikėtai pašlis, aš turėsiu palikti darbą. Aš prisiekiau jam neišeiti, tačiau tik laikas parodys viską ir suskirstys į savo vietas. Aš tikrai žinau, jog daugiau niekam nebeleisiu kištis į mano gyvenimą.
Atsidususi persiverčiau ant nugaros ir įsistebeilijau į baltas lubas. Užtraukiau antklodę ant nosies ir užsimerkiau įkvėpdama gaivaus kvapo. Kas galėjo pagalvoti, Eva Anders atsidurs Čikagoje, apsistos prabangiame viešbutyje, miegos didžiausioje lovoje, kokioje kada nors yra tekę miegoti ir mėgausis patalų gaivumu galvodama apie Kilianą Ariasą ir jo nepadorųjį veidelį. Visa tai,taip neįtikėtina...
Išgirdusi telefono pyptelėjimą, atsimerkiau ir ranką ištiesiau prie spintelės, jį paimdama. Išplėčiau akis žvelgdama į ekraną, jame pamatydama žinutę nuo „nepadoriojo". Širdis suspurdo vos perskaičiau siuntėjo pavadinimą. „Labas rytas, mūza." Išsišiepiau iki ausų perskaičiusi pranešimą ir ranka užsidengiau burną. „Mūza"? Jam žerti komplimentus visiškai netinka... Ką gi, reikia ir tuo pasidžiaugti, juk Kilianas ne kiekvieną rytą man rašo, tačiau galbūt, nuo šiol pradės... Nešvaistydama nei kelių sekundžių, atrašiau jam „Labas rytas." Galbūt per daug rimtai, tačiau nenorėjau delsti rašydama, pagalvojus, kad jis man ir vėl parašys vos gavęs mano žinutę. Tai ir nutiko. Įsipatoginau lovoje užkišdama dar vieną pagalvę už galvos ir atidariau pranešimą. Mano burna prasivėrė pamačius nuotrauką, kuri puikavosi nedideliame ekrane, užimdama visą jį. Kilianas buvo be marškinėlių, apsinuoginęs. Nuotraukoje nebuvo jo veido, tik pravertos lūpos ir pilvo presas, ant kurio matėsi keli prakaito lašai. Pamačiusi tai, atsisėdau ir dar kartą žvilgtelėjau į nuotrauką, pakeldama antakius. Tai atrodė taip seksualiai ir erotiškai, jog aš net nepastebėjau žinutės šalia nuotraukos. „Gal prisidėsi?" Žvilgtelėjau į nuotraukos antrą planą, kuriame buvo aišku, jog Kilianas yra sporto salėje.
Surinkusi nerišlų tekstą, jį ištryniau. Aš tiesiog nežinojau ką ir be parašyti, nes ne tik neturėjau žodžių, tačiau ir pirštai manęs neklausė, kurie jau senai nelaikė rankose telefono ir ypač nerašė žinučių. Dar kartą pasigrožėjau nuotrauka, leisdama savo vaizduotei pažaisti su manimi ir nusprendžiau atsikirsti tuo pačiu. Atsiguliau ir nuleidau vieną naktinuko petnešą, apnuogindama petį ir pabrėždama krūtinę. Iškėliau telefoną virš veido ir žvelgdama į ekraną, papūčiau lūpas, tarsi siųsdama bučinį. Nusifotografavusi, nusiunčiau nuotrauką Kilianui, su prierašu „O gal tu prisidėsi?" Išsiunčiau pranešimą ir išraudonavusi iš gėdos, numečiau telefoną ant paklodės ir užsidengiau veidą. Kas su manimi? Kilianas pavertė mane į tikrą ištvirkėlę... Pažiūrėjau į ekraną, ar negrįžo pranešimas, kurio buvo nematyti ekrane. Paėmiau mobilųjį, išjungiau žinutes ir nuėjau į programėlių parduotuvę. Senai neužsiėmiau telefonu, todėl net nežinau kiek turiu atminties ir kokias programėles reiktų ištrinti. Paspaudžiau ekrane „Įdiegtos programos" ir suraukiau antakius žvilgteldama į programėlę, žaliu logotipu, užrašu „Surask mane".
Nepamenu, jog būčiau persisiuntusi tokią aplikaciją. Spustelėjau ant jos ir ji netrukus įsijungė, pradėdama nustatyti mano buvimo vietą. Nesupratusi kas darosi, atsikėliau iš lovos ir priėjusi prie lango atitraukiau užuolaidas, leisdama saulės spinduliams apšviesti kambarį. Dar kartą pažvelgiau į telefoną, o tuomet ekrane spustelėjau „Dalintis", kuriame jau buvo įvestas „Nepadoriojo" numeris. Mane tarsi apliejo šaltu vandeniu ir aš išsižiojau negalėdama patikėti. Kilianas įdiegė šią programą? Tai sekimo programėle, kuri jam visą laiką leido žinoti, kur aš? Švenčiausiasis, šis žmogus visiškai neturi ribų!
Įsitikinusi, jog tai jo numeris, kelias akimirkas stovėjau ir žiūrėjau į ekraną, kol galiausiai numečiau telefoną ant lovos ir nuėjau į vonios kambarį.