Impure

14

Štai ir mes. Ant „Arias" holdingo stogo su daugiau nei devyniasdešimčia žmonių. Visi sužiuro į mane ir jį, įtėmpė gyslas, skanavo nuo galvos iki kojų.
Aš stovėjau būdama neviltyje ir keikiau kiekvieną sekundę šalia jo. Man teko apsivilkti šį prakeiktą rūbą.
Užsidėti „Chanel" suknelę ir „Jimmy Choo" batelius būtų kiekvienos merginos svajonė, tik ne mano. Jos medžiaga buvo rausvai kreminė, šilkinė ir lengva, kaip pūkas, iki pat kojų pirštų. Ją ant manęs laikė plonos petnešėlės, ant krūtinės dailiai išsiuvinėti neriniai, o nuo jų medžiaga praplatinta, kad nebūtų aptemta mano padetis. Ji graži, tinka prie mano juodo paltuko, bet aš jos taip nekenčiu, jog regis niešti visą odą. Jis suplėšė mano suknelę, kad užsidėčiau šią. Kad niekas nežiūrėtų į mano krūtinę. Kad nedaryčiau jam gėdos...
Visi žvelgė į mus ir bandė neparodyti nuostabos. Vyrai vilkėjo kostiumus, moterys tokias pat ilgas sukneles kaip ir aš. Kitos, ilgų kojų apdovanotos, gyrėsi jomis ir rodė visu gražumu. Fone grojo maloni muzika, detalės buvo aukščiausios klasės. Kiekvienas turėjo savo aukštą, apvalų ir baltą staliuką, prie kurio stovėjo ir dalinosi šypsenomis bei flirtu, arba rimtais pašnekesiais. Iš dviejų pusių buvo parengti užkandžių ir skanumynų po balta staltiese stalai. Vaikščiojantys pirmyn ir atgal padavėjai su gėrimais... Aplink balionai, atviras dangus, saulė, puikus oras ir... Damos, kurias tikėjausi kada nors išvysti ir vėl. Pirmą kartą, po šitiek laiko, pamačiau Kamilą. Dėvinčią prabangią, tamsiai žalią, aksominę suknelę, pasipuošusią smaragdiniu vėriniu ir tokiais pat auskarais. Jos viena įdegusi koja buvo apnuoginta skeltuku, plaukai buvo sukelti aukštai į platų kuodą, o lūpos spindėjo raudonais, koketiškais lūpų dažais.
Pamačiusi ją, nepajutau ypatingo jausmo ar baimės. Šiandien, pyktis pulsavo mano venomis. Aš supykau taip, kaip ilgai nesu pykusi. Aš neapkenčiu visko, ką dabar matau, jaučiu, ar kur esu ir su kuo esu. Norėjau ugnimi padengti visą šią patalpą ir įskaudinti Kilianą taip, kaip jis neturėtų jėgų nuslėpti savo skausmo. Prisiekiu, aš nebegalvojau ką darau.
Kiliano akiniai smuktelėjo ant jo nosies, jis trumpam pažvelgė į mane, o tada žengė žingsnį į aplodismentų liūną. Man nepažįstami, jauni ir pagyvenę asmenys pradėjo jį sveikinti, spausti ranką, apkabinti, bučiuoti į skruostą... Na, bučiavo jį moterys ir Kamila neatsisakė jo paragauti. Ji saldžiai įsisiurbė į juo skruostikaulį ir manyje užvirė dar didesnis karštis.
Prieš įeidamas, Kilianas įsprūdo ginklą sau į kelnes. Kol aš vos nenumiriau važiuojant, jis neatsakė nei į vieną mano klausimą.
Mėlynės, ginklas, kuo jis tapo? Nepakanka to, jis leido čia būti Kamilai ir jį pabučiuoti. Jeigu aš šitaip jį įskaudinau ir pakeičiau, velniop visą tą melą.

-Sveika, Eva. – Krūptelėjau, kai už nugaros išgirdau savo vardą. Atsisukusi į šiltas Karlos akis, linktelėjau jai.

-Sveika.

-Nesitikėjau tavęs čia pamatyti, tačiau labai džiaugiuosi, kad esi čia. – Ji šiltai priglaudė ranką prie mano pilvo ir jį patrynė.

-Aš čia dėl reikalo. Šiaip sau neturiu ką čia veikti. – Dairiausi aplinkui ir pažvelgiau į merginą, kuri kilstelėjo krūtinę, Kilianui būnant netoliese. Varge... Šiame pasaulyje nebėra pagarbos.

-Dėl reikalo? Eva, ar tau viskas gerai? – Susirūpino ji.

-Kodėl visi, visą laiką manęs šito klausia? Kas pasikeis, jeigu pasakysiu tiesą? Niekas. Todėl taip, man viskas gerai. – Buvau tokia pikta, jog net ir nepastebėjau, kad esu šiurkšti su Karla. Šiandien, po šitokio išpuolio, man mažiausiai rūpėjo kieno nors jausmai. Aš norėjau kažką nuskriausti. Norėjau nuskriausti jį, Kamilą, Mariją, visus, kas prie šito mėšlo yra prikišę rankas.

-Eva, kas nutiko? – Karla gurkštelėjo didesnį kiekį šampano iš taurės, kurią laikė rankoje. Ji buvo apsirengusi juodą, siaurą kostiumėlį, vilkėjo aukštakulnius, jos vešlus, juodi plaukai buvo paleisti. Ji atrodė per daug mielai, kad būtų mano auka.
Dieve, kas man darosi...