Impure

3

Belaukdama Kiliano, atsistojau nuo lovos ir žengiau kelis žingsnius link spintelės, ant kurios gulėjo balta dėžutė. Paėmusi ją į rankas, grįžau prie lovos ir vėl atsiguliau, įsitaisydama patogiau. Nuėmiau dėžutės viršų ir joje, buvo išmanusis. Auksinis, veidrodinis „iPhone XS" telefonas, kuriame atsispindėjo mano veidas. Ištraukusi jį iš dėžės, padėjau ją ant naktinės spintelės ir pradėjau grožėtis plonyčiu prietaisu mano rankose. Jis buvo idealus... Toks, kaip pas Kilianą, tačiau jis turi tokį juodą.
Įjungusi jį, ekrane suspindėjo obuoliuko prekės ženklas. Aš niekada nemokėjau naudotis tokiais prietaisais, o ypač tokiomis technologijomis. Vos mano pirštas prisilietė prie ekrano, netyčia įjungiau kamerą. Išvydusi save, kiek suabejojau ir nuleidau telefoną žemiau. Dieve, tik pažvelkit į tą pagurklį, tuos skruostus...
Paputusi lūpas, dar kartą pažvelgiau į ekraną ir šyptelėjau. Padariusi asmenukę, pažvelgiau į nuotrauką ir į kambarį grįžo Kilianas. Numečiau išmanųjį ant lovos ir atsikrenkščiau. Jis atrodė kiek nustebęs ir kilstelėjo lūpų kampučius.

-Tik pažvelkit į tas lūpas... – Artėjo jis, žiūrėdamas į mane. Kilianas nusispyrė batus ir aš pasislinkau, leisdama jam atsigulti šalia. Užuodusi jo aromatą, jausdama jo buvimą šalia, įsitempiau ir nežinojau ko paklausti.

-Ar pasikalbėjai su darbuotojais? – Jis trūktelėjo mane į save ir aš lėtai prisiglaudžiau prie jo. Jis viena ranka apsivyniojo mane ir aš nedrąsiai padėjau galvą ant jo peties.

-Tu privertei mane tai padaryti. – Nepatenkintas sumurmėjo ir priglaudė lūpas prie mano smilkinio.

-Tu leidai jiems pasilikti? – Pasukau galvą į jį. Kilianas primerkė akis ir linktelėjo, žvelgdamas į mano lūpas.

-Taip, tačiau aš juos įspėjau. Dar viena, mažytė klaida ir jie bus atleisti visiems laikams. – Atsidusau ir nuleidau žvilgsnį.

-Džiaugiuosi, kad priėmei teisingą sprendimą, Kilianai. – Širdis aprimo, sužinant, jog viena problema mažiau. Ne tik Kilianas, Luisa, tačiau ir aš pripratau prie ištikimų, darbščių darbuotojų, kurie visiškai nenusikalto dėl šio nesusipratimo.

-Parodyk kas ten. – Jis dėbtelėjo į telefoną ir pasiekusi jį ranka, nusprendžiau jam parodyti niekam tikusią asmenukę. –Tik ne tai... – Sumurmėjo jis, žvelgdamas į nuotrauką.

-Kas ne taip? – Prunkštelėjau.

-Jokių „anties" lūpų ir išverstos krūtinės. – Išsižiojau, žvelgdama į jo besišypsantį veidą. Kilianas paėmė telefoną iš mano rankų, ištiesė ranką aukščiau mūsų veidų ir vėl įjungė kamerą. Jis prisiglaudė dar arčiau ir aš nusišypsojau, žiūrėdama į ekraną. Jo barzduotas skruostas prisilietė prie manojo ir mes nusifotografavome. Pirmoji nuotrauka su Kilianu Ariasu...

-Leisk pažiūrėti. – Žvelgėme abu į nuotrauką ir ji atrodė tokia... Miela, bei... Normali. Du žmonės, atrodantys tarsi pora. Visa ši akimirka atrodė per daug rami. Mes elgėmės kaip normalūs žmonės, kas mums nebūdinga ir iš vienos pusės, tai mane gąsdino.

-Kilianai, mes turėtume pasikalbėti apie tai, kas darosi aplinkui. – Jis atsiduso ir padėjo telefoną ant spintelės. Aš padėjau galvą ant jo krūtinės, vieną ranką permečiau per jo liemenį ir užmerkiau akis. Mums reikėjo pasikalbėti, tačiau aš šito nenorėjau. Norėjau tiesiog būti jo glėbyje, mėgautis tuo saugumu, šiluma, jo būtimi...

-Jeigu mes pradėsime kalbėtis apie tai, kas vyksta, mums neužteks ir visos nakties, o aš tam nenusiteikęs. – Jis giliai įkvėpė ir jo krūtinė pasikėlė. Aš taip pat norėjau į viską užmerkti akis, tačiau jos ir taip užmerktos, kai esu su juo. Noriu pamiršti Kamilos veidą, kuris neduoda man ramybės. Ir galbūt ne tik man, tačiau ir Kilianui. Nežinau, kiek jį paveikė susitikimas su Kamila, tačiau regis, jog jis jos nekenčia. Tačiau ar tai įmanoma? Įmanoma nekęsti žmogaus, kurį kažkada šitaip mylėjai? Tai tiesiog įsisavino mano smegenyse. Aš tiesiog noriu žinoti, kad jos buvimas čia, nesukėlė jam jokių šiltų jausmų. Bet, net gi jei ir nesukėlė, tai nereiškia, kad nesukels vėliau...