Impure

22

Išbandžiusi visas dureles, kurias bandžiau atidaryti, vyliausi, kad bent vienos iš jų atsidarys. Deja, tačiau mano viltys buvo sudaužytos, kaip ir kantrybė. Galvojau, jog viskas, kas buvo virš manęs, ką aš tiek ilgai laikiau savyje, iškils, susprogs, tačiau pyktis vis kilo. Jis kilo žiūrint į du vyriškus siluetus, kurie išryškėjo šviesų sensorių dėka.
Aukštas, lieknas, juodų, žvilgančių plaukų savininkas artinosi prie savo priešininko. Jo plaukai buvo nušukuoti atgal, juodos akys iš tolo perdavė savo aršumą, o sukąsti žandikauliai dvigubai pabrėžė jo griežtus, vyriškus bruožus. Smakrą, kuriame puikavosi duobutė, Adomo obuolį jo ilgame ir liekname kakle. Jis tebe dėvėjo tą pačią rudą striukę, kuria prieš kelias valandas gaubė mano pečius.
Prieš jį ėjo ne mažiau aukštesnis, raumeningas, plačius pečius turintis jaunas vyras. Ne tik suspausti kumščiai, bet ir pati eisena išdavė jo norimus kėslus. Jis norėjo savo baltus marškinius išpurvinti nekaltu krauju, sutepti rankas galvojant, jog kumščiai viską išspręs.
Nuo kiekvieno jų žingsnio arčiau vienas kito, gniaužė kvapą. Senojo Baulo stadionas buvo nedidelis futbolo laukas, kuriame netrukus įvyks  didelis nesusipratimas.
Aš nežinojau kuris jausmas manyje yra stipresnis, nes jų buvo daug. Pyktis, išgąstis, baimė, adrenalinas, kylantis kartu su jais ar klaustrofobijos pojūtis, būnant užrakintai. Negalėjau ištrūkti, negalėjau sutrukdyti, kad ir kaip to norėjau. Aš buvau be rankų ir be kojų. Visiškai pažeidžiama ir uždaryta Kiliano Ariaso. Telefonas liko Karlos automobilyje su visa mano rankine, automobilyje – nei vieno sunkaus ar smailaus daikto, kuriuo galėčiau išdaužyti prabangiojo „Mercedes G" klasės automobilio langą.
Nuo karščio, kuris pulsavo iš vidaus sukeldamas kūno temperatūrą, nusivilkau Kiliano paltą ir numečiau jį ant galinės sėdinės. Krūtinė netolygiai kilnojosi nuo širdies daužymosi, kuri mirktelėjimui sustojo, kai du vyrai priartėjo prie vienas kito.
Vienas – aristokratiškas, mandagus ir charizmatiškas. Kitas – visuomenės priešas, didelis blogas vilkas su aukso atspindžio akimis. Advokatas ir didžiulį holdingą turintis verslininkas. Jie susitarė, kad jokių ginklų ar policijos nebus, tačiau mano širdis kužda, jog ir be to viskas prasmegs skradžiai žemę. Ir nežinau dėl ko labiau bijoti. Dėl to, kad Kilianui skaudės, ar dėl to, kad jis sužlugdys Eriką. Tikriausiai, labiau bijojau dėl Eriko sveikatos. Kilianas žvėris, jis stiprus, tvirtas ir blogiausia, jog jis nemoka sustoti. Tą aš pati mačiau savo akimis ir šį kartą, aš niekaip negalėsiu jo sustabdyti.
Viduje man niekas nebekuždėjo, kad viskas bus gerai, kad jie tik pasikalbės kaip suaugę, išmintingi žmonės, tačiau tai buvo ne apie Kilianą. Na, o Erikas? Kodėl jis sutiko susitikti? Tam, kad atsikeršytų dėl smūgio, kurį jau geriau būtų pamiršęs? Dėl to, kad jis vyras ir nieku gyvu neparodys savo baimės ir stos liūtui prieš nasrus? Jis nežino kas yra Kilianas Ariasas. Jis gali priversti iš dangaus nusileisti į požemius.
Įkvėpusi, persižegnojau, kai jie stojo vienas prieš kitą. Mačiau tik tai, jog jų burnos juda ir jie kalbasi. Negalėjau girdėti nič nieko ir jų mimikų negalėjau įžiūrėti. Jie kalbėjosi, Kilianas žengė žingsnį į priekį ir... Nusijuokė. Kas nereiškė nieko gero. Jis kilstelėjo galvą išsišiepęs, tuomet surimtėjo ir stumtelėjo Eriką, kuris pasvyravo ir žengė žingsnį atgal. Rydama didžiulius oro gurkšnius, išpūtusi akis, žiūrėjau į juos du ir meldžiausi, kad neprasidėtų tai, ko aš bijojau. Negalėdama kęsti to vaizdo, kuris bet kurią minutę gali progresuoti, atsirėmiau į sėdynę ir užmerkiau akis užsidengdama jas rankomis. Mano pirštai, pradėjo virpėti nuo didžiulio jaudulio.
Netikėtai, vaizduotė iškėlė paikus prisiminimus, kurie jau ilgokai buvo pasišalinę iš mano atminties. Aš prisiminiau Rajaną Keidžą. Žmogų, kuris vos nesugadino man gyvenimo. Kuris mane apgavo, užrakino viešbutyje ir bandė išprievartauti. Kuo skirasi Kilianas nuo Keidžo? Tuo, kad jo kortos iš anksto žinomos? Kad jis neslepia savo prigimties ir kėslų? Ar to, kad aš pati leidžiuosi jo mulkinama ir pasiduodu jo valdžiai? To, kad aš jį myliu su visais jo tarakonais ir demonais kartu? Ne. Jis šiandien perlenkė lazdą. Šiandien turi pasibaigti tai, kas net neprasidėjo.
Niekas! Niekas neturi teisės šitaip elgtis su žmonėmis. Net gi jeigu jį šitaip auklėjo, jam trūko švelnumo ir dėmesio, paguodos, net gi jeigu jį išdavė mylima moteris, palikusi su kūdikiu rankose, jis neturi teisės šitaip elgtis.
Aš daugiau nei dvidešimt metų gyvenu be tėvų, septynerių aš stovėjau gatvėje ir parduodavau citrinas, o vėliau ir visą kitą. Mums su seneliu visada trūko pinigų, palaikymo. Palaikymo bent žodžiu, tačiau mes dėl savo nepritekliaus nekenkėme kitiems žmonėms gyventi. Ir net po senelio mirties, likusi viena, aš visam pasauliui nerėkiau, koks mano gyvenimas yra apgailėtinas ir kaip aš nekenčiu visų planetos žmonių. Kaip aš norėčiau sugniuždyti, sutrypti visus savo kelyje. Aš iki šiol stengiausi būti tokia, kokia mane augino. Teisinga, stipria, nepasiduodančia moterimi, kuri privalo eiti į priekį. Ir štai, aš sustojau. Stoju toje pačioje būsenoje, pavadinimu : „Viskas sudėtinga su Kilianu Ariasu". Aš nesijudinu, nebejudu ir nebeeinu į priekį. Aš užstrigau įsimylėjusi jį. Tą, kuris taip pat nešaukia visam pasauliui apie savo problemas, o pasirenka vieną auką. Ir šiuo metu, ta auka esu aš.
Jis sakė, kad nori rimtų santykių. Kokie rimti santykiai, jeigu jis nemoka gerbti ir suprasti? Jis niekada neišmoks šito daryti. Neišmoks gerbti, neišmoks pasitikėti ir tikėti. Ar gi namas statomas be pamatų? Ne. Taip pat ir santykiai. Tokie santykiai neturi ateities, o aš jos norėjau. Aš norėjau bendros ateities su Kilianu Ariasu, bet tai tik graži iliuzija, kuriai reiks tik pirštų spragtelėjimo ir akys prasimerks. Gana. Gana apgaudinėti save ir tikėtis, jog tai daugiau nepasikartos. Kilianas nemoka sustoti, kol nepasiekia savo tikslo. Net gi jei tai sudaro blogų padarinių, jis nesustoja. Tačiau šią naktį, jis sustos. Bent jau žaisti su manimi ir mano jausmais. Aš turiu jį paleisti, kaip ir jis, turi paleisti mane. Jis visą gyvenimą nelaikys manęs užrakintos.
Kai širdis nudundėjo „Dvidešimt ketvirtą" valandą, iš išgąsčio atmerkiau savo akis.
Kilianas laikė savo rankas iškeltas, regis, jog rėkė ant Eriko. Šis bandė kažką aiškinti ir galiausiai numojo ranka. Irzlusis liūtas, priartėjo prie savo dar vienos aukos ir abejomis rankomis ją stumtelėjo. Erikas atšoko atgal, ranka perbraukė per savo veidą, o tuomet... Jis kumščiu užsimojo į Kiliano veidą.