11

5.1K 203 10
                                    


Išlipusi iš dušo nusisausinau ranškluoščiu ir juo apsivyniojau drėgną kūną, o plaukus susukau į kitą rankšluostį. Išėjusi iš vonios kambario pasukau link virtuvės ir atidariau šaldytuvą. Dabar tik aštuonios ryto, tačiau aš jaučiuosi tokia alkana. Neturėdama noro nieko gaminti ir ilgai tuo užsiimti, išsitraukiau pieną, o spintelėje suradau dribsnių pakuotę. Įsibėrusi dribsnius į dubenelį ir užpilusi juos pienu, suradau šaukštą ir žengiau prie sofos. Atsisėdusi norėjau kuo greičiau įsidėti į burną šaukštą, kai mano akis pasiekė ant sofos gulėjęs švarkas. Kiliano švarkas. Padėjusi dubenėlį ant stalo, paėmiau švarką ir prisitraukiau jį prie savęs įkvėpusi vėl to aromato. "Liaukis, Eva!" bandžiau įtikinti save šito nedaryti, nes nuo vakar aš pakvipau visa šiuo kvapu. Jo kvapu. Atrodo ne tik aš, tačiau ir visas butas. Pagalvodama, jog tai keista, aš padėjau švarką į buvusią poziciją, tačiau visdar negalėjau nusukti savo žvilgsnio nuo jo. Vakar jis mane apgaubė savo švarku, ta kvepiančia šiluma, kuria galėčiau alsuoti... "Ne!" papurčiusi galvą nusukau savo žvilgsnį į televizorių ir pasiėmusi savo pusryčius pradėjau juos valgyti. Kad ir kaip bandžiau įsigilinti į rytine laidą apie maisto ruošimą, negalėjau išmesti vakarykštės nakties iš savo galvos. Aš nežinau kas yra Kilianas Ariasas, aš nežinau ko jis nori ir ko siekia savo veiksmais, tačiau aš noriu tai išsiaiškinti. Pirmą kartą, kai mes susitikome bare jis atrodė rūpėstingas, patikimas, švelnus. Tačiau prieš kelias dienas jo įmonėje, atrodo aš sutikau visiškai kitą žmogų, o vakar... Aš negaliu suvokti kas nutiko vakar. Jis buvo daugiapusiškas ir tikriausiai aš jo niekada negalėsiu nuspėti, tačiau man šito ir nereikia. Aš tik esu įsitikinusi, jog gausiu šį darbą, kitaip jis nebūtų norėjęs pasikalbėti, kas buvo tikrai netikėta, atrodė, jog jis apgailėstavo dėl savo praėjusio elgesio. Pasinėrusi į savo mintis nespėjau suvokti, kad dubenėlyje jau buvo tuščia, o aš bandžiau pakabinti įsivaizduojamus dribsnius. Gerai, pakaks galvoti. Priėjusi prie komodos išsitraukiau juodus marškinėlius trumpomis rankovėmis ir tamsius džinsus, nusimetusi ranškluoščius persirengiau į drabužius ir žengiau prie miegamojo durų. Sukaupusi drąsą paliečiau durų rankeną ir lėtai pravėriau duris. Šiame kambaryje nebuvau nuo to laiko, kai senelis mirė, bet vieną kartą reikia tai padaryti. Bandžiau nesusitelkti ties prisiminimais, taigi teko elgtis šaltakraujiškai. Atidariusi prieš save spintą pradėjau nukabinėti jo drabužius. Striukes, marškinius, kostiumą, kurio jis taip ir nespėjo užsivilkti per mano vestuves. Jis taip sakydavo... "Tu sau prisiekei, Eva" Trumpam užsimerkiau, o tuomet išleidau orą iš savo plaučių ir vėl įkvėpiau. Pradėjau išiminėti jo drabužius ir mesti ant lovos, nubėgusi į virtuvę, paėmiau didžiulius juodus maišus, vėl grįžau į kambarį ir nuėmusi drabužius nuo pakabų, sulankščiusi dėjau į maišus. Baigdama su viršutiniais drabužiais, pasiekiau batus. Bandžiau daryti viską greitai, jog nespėčiau apie tai galvoti, tačiau nuo to sukimosi man pradėjo svaigti galva. Akimirkai nustojusi krauti daiktus, mano žvilgsnis nusileido ties rėmeliu, kurioje buvo nuotrauka. Mano ir senelio. Paėmusi ją į rankas, sestelėjau ant lovos. Nuotraukoje buvome tik mudu, senelis sedėjo ant suoliuko parke, o aš sedėjau ant jo kelių apsivydama rankomis jo kaklą, užsimerkusi ir smarkiai prispaudusi lūpas prie jo skruosto. Jis šypsojosi. Šioje nuotraukoje man buvo devyneri. Ak, brangusis ir tu mane palikai... Tu išėjai ir nepagalvojai apie mane. Tu manęs niekam nepatikėjai, o ir patikėti nebuvo kam.

-Nesijaudink seneli, aš stipri. Tu visada man sakei, jog aš esu stipri, jog aš sugebėsiu, jog aš niekada neverkdavau dėl nieko ir tu buvai teisus. Aš išgyvensiu, aš gausiu šį darbą, aš išsikapstysiu... Pažadu. - Pagavau norėjusią nuriedėti ašarą ir nubraukiau ja ranka, o tuometu išgirdau, jog suskambo durų skambutis. Lola buvusi balkone pradėjo loti, o aš padėjusi nuotrauką į jos vietą grįžau į kambarį atidaryti durų. Tai tikriausiai Džeinė. Atidariusi duris nustebau, nes prieš mane stovėjo ne Džeinė, o ponas Keidžas.

ImpureWhere stories live. Discover now