Impure

16

           

Begalinis, nesibaigiantis kelias, kuriuo mes važiavome buvo kupinas įtampos ir mirtinos tylos neišvengiamumas. Šitokią aplinką nusprendė sukurti du žmonės, kurie sedėjo tame pačiame automobilyje, sėdintys šalia, tačiau tuo pačiu metu šitaip toli. Jis sėdintis įdėbęs savo žvilgsnį į vieną automobilio langą, o aš į kitą, žiūrėdama į tamsius lietingus debesis, kurie buvo šitokie niūrus kaip ir mano nuotaika. Per šią kelionę aš apgalvojau šitiek daug, tačiau dar nepakankamai. Aš dar turiu milijoną minčių, kurie sukasi mano galvoje it viesulas, tačiau negaliu ištarti nieko. Negaliu jam pasakyti nieko. Aš pasirinkau tylą, nes jis taip pat ją pasirinko. "Viskas buvo ir bus taip, kaip jis pasakys". Žinoma, o kaipgi galėjo būti kitaip? Juk jis, Kilianas Ariasas, o aš tik Eva Anders. Valdovas ir tiesiog auklė, kuri neturės balso būdama šalia jo. Su kuria galima elgtis taip, kaip jis sugalvos. Vieną minutę jis gali būti šaltas, nedėmesingas, vadovaujantis, o kitą - choleriškas. Spaudžiantis savo kūnu mane prie dūrų, žiūrintis į akis, alsuodamas man į veidą ir rodantys savo nepatenkinimą asmuo, kurio man protu nesuvokti. Eva, kurią aš žinojau niekada šitaip neleistų elgtis su savimi. Šitaip nesuprantamai, šitaip įžūliai, bet tuo pačiu šitaip racionaliai. Aš per savo gyvenimą sutikau daugybe skirtingų žmonių. Tolerantiškų, malonių, ciniškų, netaktiškų, principalių asmenų, tačiau apibūdinti jį - neužtektų visų būdvardžių pasaulyje. Regis kartais jis toks "visoks", bet kartais jis tesiog "viskas arba nieko". Žmogus be balanso, kurį aš šitaip trokštu suprasti, tačiau mano vidinis balsas sako šito nedaryti. Netrokšti jo suprasti, nenorėti gilintis į jo asmeninę erdvę. Nenorėti pažinti jo vidinių demonų. Tai, kas jame atstumia, tuo pačiu traukia. Norėdama suprasti jį aš turėsiu nešti ir jo naštą, o aš vos pakeliu savąją. Jame yra kažkas, ko akims nepamatyti.
Atrodo ši kelionė į tamsiojo valdovo imperiją truko šitaip ilgai, jog aš jau buvau pamiršusi, kad mes nesame vieni. Mus lydi vairuotojas, kuris visą laiką neatitraukęs savo žvilgsnio nei sekundės nuo kelio, net nežvilgtelėjo į mus. Nejaugi visi jo darbuotojai šitokie? Tarsi robotai bijantys net sumikčioti ka nors neteisingo? Tikriausiai taip. Ir jis nori mane į šitokią paversti.
Mano galva nulinko į kitą pusę, kurioje sedėjo jis. Susimąstęs, užkėlęs savo alkūnę ant automobilio durelių ir pirštais liečiantis savo lūpas Kilianas. Jis atrodo akies krašteliu žvilgtelėjo į mane, to man ir užteko, jog vėl nusukčiau savo žvilgsnį. Mes sedėjome it du įsižeide paaugliai, kurie bijojo vos prisiliesti prie vienas kito. Jam nederėjo šitaip su manimi elgtis, juolab dabar, kai aš dirbsiu jam ir gyvensiu kartu su juo. Ką jis bando padaryti? Įbauginti mane? Išgasdinti mane? Jeigu taip, jam dar prireiks daug pastangų, jog tai pasiektų. Aš bandau užtikrinti savo ateitį ir Kilianas šitam nesutrukdys. Jis neturi teisės šitaip elgtis su manimi ir jis privalės gerbti mane, netgi jei nieko ankščiau negerbė. Ypač Patricijos ir jos mamos.
Atsidusau ir bandžiau nusiraminti ties šituom, nes žinojau jeigu pradėsiu galvoti apie Džeinės žodžius ir apie mūsų kivirčą, mano galva tiesiog sprogs.
Aš trumpam sustingau, kai mes sustojome ties aukštais namo vartais, prie kurių buvo aparatas, kuris iš raudonos švieselės pasikeitė į žalią ir vartai lėtai pradėjo atsidaryti.
Mano rankos virptelėjo žiūrint kaip atsidaro šie vartai ir aš negalėjau pagalvoti apie nieką kitką, kaip apie tai, jog man atsidaro nauja pradžia, bet anaiptol aš nesijaučiau gerai. Aš nespėjau suvokti, jog man čia teks pasilikti ilgą laiką. Aš nespėjau atsisveikinti su savo namais, o jau tuoj žengsiu į jo tamsiąją karalystę. Aš nežinau kas ten manęs laukia ir ši mintis manęs neramina ir šiek tiek baugina.
Atsidarant vartams mus sutiko du aukšti, kostiumuoti vyrai, kurie kaip spėju buvo apsaugininkai. Mes pravažiavome pro juos ir riedėjome dar kelis metrus. Atrodo aš nebuvau dar regėjusi šitokio didelio kiemo. Visi tie medžiai, visos tos gėlės, visas šis grožis. Kiliano Ariaso gražus kalėjimas, kuriame jis nori mane uždaryti.

-Pone Ariasai, ar pastatyti automobilį garaže? - Pasidomėjo vairuotojas, kuris pagaliau sudrumstė šią tylą.

-Ne,sustok prie durų , - Ak, o aš jau galvojau, jog Kilianas prarado balsą, koks netikėtumas! -Pasirūpink panelės Anders lagaminu ir palik raktelius automobilyje, man šiandien tavęs nebeprireiks. - Paliepė Kilianas, o vairuotojas linktelėjo ir sustojo prie namo durų. Prie didžiulio namo durų. Vairuotojas nieko nelaukęs iššoko iš automobilio ir atidarė man dureles.