Impure

12

-Tu giliai įklimpai, drauguže. – Tarė Džeinė, kimšdama savo mėsainį. Atsidususi ir praradusi viltį, jog gausiu bent vieną naudingą patarimą iš Džeinės, atsirėmiau į kėdę ir trumpam užsimerkiau. Mes sėdėjome nedideliame restorane, prie centrinio parko. Aš niekada čia nebuvau ir dabar, kai galiu tai sau leisti, bent jau vieną kartą į savaitę, neturiu apetito.
Užverčiau akis į lubas, o tuomet žvilgtelėjau į čia esančius asmenis, bandydama prablaškyti savo susivėlusias mintis. Vieni juokavo ir garsiai juokėsi, antri buvo įlindę į savo išmaniuosius, o treti rimtai diskutavo.
Restoranas kvepėjo skaniu maistu, padavėjos buvo itin mandagios, o mes su Džeine sėdėjome prieš didžiulį langą, su vaizdu į parką ir bandėme spręsti mano problemas. Nors sėdime jau čia daugiau nei dvi valandas, sprendimo neradome.

-Džeine? – Ji nustojo valgyti savo mėsainį ir pilnais žandais, pažvelgė į mane.

-Taip? – Linktelėjo. Prisislinkau arčiau stiklinio staliuko, kurį dengė it sniegas balta staltiesė ir sudėjau ant jo savo alkūnės.

-Ar tu kada nors jauteisi taip, kad kitas žmogus užvaldytų tavo pasaulį? Kad jis jį perimtų į savo rankas ir tu negalėtum padaryti nieko. Nes iš vienos pusės, tau tai patinka. Tu jautiesi saugi, jis viską sustato į vietas, tačiau iš kitos pusės... Jis viską sustato pagal save. Jis perima tą valdžią, visišką kontrolę ir daro tai, ką nori. O, tu tiesiog leidi tam įvykti, nes negali pasipriešinti. Žiūrint į jį, tau kojos lenkiasi, oda šiurpsta, atrodo, jog kiekvienas kaulas pajuda iš vietos ir supranti, kad jis tas, tavo gyvenimo vyras. Jis tave pakeri, užburia, padaro priklausoma nuo jo valios, tačiau tu jautiesi taip gerai, kad pamiršti visus prioritetus ir savo pasaulėžiūrą. Tu jam atsiduodi be jokių pažadų. Tirpsti, vos jis pažiūri į tave, miršti, vos paliečia ir degi iš vidaus, kai jis tave bučiuoja. Tavyje verda košė, kuri apima visą puodo dydį ir tu nebegali išlaikyti... Nori jam viską pasakyti, tačiau bijai, kad jis gali šito nesuprasti. – Mano rankos pradėjo virpėti, išliejant savo širdį. Džeinė klausėsi manęs it pamišusios ir atrodo, jog jos akyse susikaupė ašaros.

-Eva, nejaugi tu pirmą kartą gyvenime įsimylėjai? Ir atrodo, jog ganėtinai stipriai.

-Džeine, nesišaipyk... – Nepatenkintai ir vėl atsirėmiau į kėdę, sukryžiuodama kojas.

-Aš nesišaipau, tačiau šie jausmai, kuriuos tu man apibūdini, atrodo nerealūs. Aš dar niekada taip nesijaučiau ir manau, kad nepasijusiu. Tarp jūsų yra didžiulis ryšys. – Ryšys, tačiau ar tas ryšys tikras, ar tik iliuzija?

-Bet iš jo žodžių, galima suprasti kitaip. Tai skambėjo taip, tarsi jis manimi naudotųsi, o aš būčiau ta kvailė, kuri jam leidžia tai daryti. – Aš tiesiog buvau pasipiktinusi jo žodžiais ir regis, jog tai persekios mane visą likusią dieną.

-Eva, jis Kilianas Ariasas, ko tu tikėjaisi?

-Kilianas Ariasas, Kilianas Ariasas... Jis toks pat žmogus, kaip ir visi mes. – Sakydama tai Džeinei, aš ir pati norėjau patikėti šiuo teiginiu. Įsimečiau vieną bulvytę į burną ir žvelgiau į centrinį parką. Kol jo nebuvo mano gyvenime, aš galima sakyti, gyvenau šiame parke. Gyvenau tuščią gyvenimą, sukdamasi tarsi gyvatė, galvodama iš kur gauti pinigų ir sumokėti už senelio vaistus, na, o dabar... Dabar aš sukuosi aplink Kilianą, kuris suka mane dar labiau.

-Ar jūs bent jau... – Džeinė išplėtė akis ir sprendžiant iš jos mimikos, aš turėjau suprasti jos nupjautą sakinį.

-Ką? – Suraukiau antakius.

-Ar jūs bent jau saugotės? – Ieškodama atsakymo, linktelėjau. Mes su Kilianu, nesisaugome. Jis baigė į mane tik vieną kartą, po to mes bandėme prezervatyvą, tačiau jis mums nepatiko, na, o dabar... Jis laiku pasišalina iš manęs ir padengia mano kūną savo šiltu skysčiu. Galvodama apie tai, šiek tiek susijaudinau ir nuleidau akis į grindis.