Impure

49

           

Laikydama rankose šiltą arbatą, nugarą atrėmiau į sieną ir žvelgiau pro langą į Kilianą, kuris skaldė malkas.
Jis jas skaldė taip, tarsi išliedamas savo pyktį. Įnirtingai, greitai, neleisdamas sau nei minutei atsikvėpti. Jo stiprios rankos mosikavo kirviu, tarsi laikydamos ginklą, kuriuo reikia nuginkluoti savo priešininką. Jo lūpos buvo stipriai sučiauptos, kaklo venos išryškėjusios, o ant kaktos matėsi prakaito lašai.
Atsidususi, padėjau arbatą ant palangės ir nusisukau. Akimis perbėgau per medinį namą, kuriame buvo taip jauku, tačiau šitaip šalta. Pasitryniau ledinius delnus ir užlipau dvejais laipteliais aukščiau. Nežinojau kur eiti, ką daryti, todėl pati bandžiau pravesti sau ekskursiją. Paliečiau baltų durų, sidabrinę rankeną ir atidariau duris. Kambarys buvo labiau panašus į kabinetą, kuriame buvo kompiuterinis stalas, pats kompiuteris, sukamoji kėdė ir nedidelė sofa. Keli paveikslai, lentynos nukrautos knygomis ir padėklas ant ratukų, ant kurio buvo sudėti alkoholiniai gėrimai. Aš nežinau kodėl čia atėjau ir ką aš bandau surasti, tačiau taip galvodama, aš pati sau meluoju. Aš norėjau surasti kažką, kas priklausė jai. Tai, kuri ankščiau buvo Kiliano Ariaso širdyje. Kai pirmą kartą čia atvažiavome, jis sakė, kad apie šį namą nežino niekas, tik jis ir aš, todėl tikriausiai, jog čia nieko nerasiu.
Prieidama prie stalo, pirštais perbraukiau per teptukus, kurie gulėjo ant stalo. Deja, jog man teko matyti tik vieną Kiliano darbą, kuris buvo galerijoje.
Prisiminusi apie tai, trumpam užsimerkiau ir papurčiau galvą. Nenoriu prisiminti to vakaro tik dėl vieno žmogaus, todėl bandžiau mesti tą vaizdą iš galvos.
Apėjusi stalą, atsisėdau ant minkštos, odinės kėdės ir prisistūmiau arčiau. Nežinojau ar man galima čia būti, tačiau mano smalsumas nesnaudė. Atitraukiau stalčių ir žvilgtelėjau vidun, kuriame gulėjo kelios formelės, pakabukai ir peštukai. Pakėlusi nedidelę, uolos formos suvenyrą, ant kurio buvo parašyta „Malta", padėjau atgal. Apžiūrėjusi dar kelis tokius, uždariau stalčių ir atitraukiau dar vieną, žemesnį. Čia gulėjo tamsiai rudu, odiniu viršeliu aptrauktas albumas. Ištraukusi jį iš stalčiaus, padėjau ant stalviršio ir atsiverčiau jį.
Pirmoje nuotraukoje, plačia šypsena šypsojosi tamsiaplaukis, rudaakis berniukas, laikydamas rankoje šakutę. Jo plaukai buvo nušukuoti į šoną, jis vilkėjo tamsiai melsvus, languotus marškinėlius, o jo akys švytėjo iš laimės.
Išsišiepiau suprasdama, jog tai Kilianas. Negaliu patikėti, jog jis buvo toks mažas ir... Mielas. Šioje nuotraukoje jis buvo maždaug tokio paties amžiaus, kokio dabar yra Luisa. Nors Kilianas ir turi ryškius, vyriškus bruožus, Luisa turi panašumų su savo tėvu. Dar kartą pasigrožėdama nuotrauka, perverčiau kitą, kurioje taip pat buvo Kilianas. Plikas, be barzdos, maždaug šešiolikos metų vaikinas. Dieve, ar tai tas pats žmogus? Nusijuokusi, paėmiau albumą į rankas ir grįžau į svetainę. Kilianas klūpėjo ant grindų ir metė į židinį malkas.

-Štai kur tu. – Išgirdęs mano žingsnius, tačiau neatsisukęs, tarė jis.

-Pažiūrėk, ką radau. – Kilianas atsisuko, mūsų akys susitiko, pro kūną praėjo ta elektra, kuri keliauja manyje kiekvieną kartą, kai jis yra šalia. Aš lioviausi šypsotis it kvaiša ir surimtėjau. Kilianas pažvelgė į albumą ir susiraukė, primerkdamas akis.

-Iš kur iškasei šį nereikalingą daiktą?

-Jis gulėjo stalčiuje. – Dėbtelėjau į duris, o Kilianas nepatenkintai papurtė galvą, įmėtė paskutinę malką į ugnį ir atsistojo trindamas delną į delną. Jis pradėjo artėti ir aš neišvengiau to nuožmaus, liepsnojančio žvilgsnio. Nuleidau akis į albumą ir įsprūdau lūpas į vidų.

-Rauseisi po spinteles? – Apsisukau ir nesulaukdama Kiliano, pradėjau eiti link sofos.

-Man buvo nuobodu. – Nekaltai gūžtelėjau pečiais ir atsisėdau ant sofos ir vėl atsiversdama albumą.