Impure

5

Jauna moteris neužtikrintu žvilgsniu, išblyškusiu veidu, virpančiu kūnu ir drebančiomis rankomis prieš veidrodį stovėdama ir nepatenkintai žvelgianti į save - tai aš. Vilkėdama šviesiai rausvus marškinėlius, trumpomis rankovėmis ir baltomis sagomis, karts nuo karto pasitaisydama juodą prie kūno glundantį sijoną ir bandydama išsilaikyti ant tamsių, aukštų ir plonus kulnus turinčius batelius - įkvėpiau oro gurkšnį.

-Liaukis šitaip jaudintis, Eva. Atrodai taip - kaip reikia. - Bandė mane nuraminti Džeine. Ji žengė žingsnį arčiau manęs ir užtikrintai pažvelė į mane sugriebdama mano pečius.

-Aš jaučiuosi kvailai, Džeine. - Papurčiau galvą.

-Tu neatrodai kvailai, todėl šitaip nesijausk. Visi šitaip rengiasi. Pamatysi, tu ten nebūsi viena šitaip atrodanti. Tu tiesiog nepratusi, tačiau jei pradėsi ten dirbti, priprasi.

-Aš nežinau, jaučiuosi labai koketiškai vilkėdama šiuos batelius, ar galiu tau juos gražinti ir apsirengti kažką kitokio? - Džeine paleido mane ir užvertė akis į viršų. Ji vienintelis žmogus, kuris mane padrąsino eiti į šį pokalbį dėl darbo. Esu jai dėkinga dėl daugelio dalykų. Iš pradžių - dėl to, jog ji liko nakvoti pas mane ir neleido liūdėti dėl to, jog vakar netekau darbo ir bandė visaip nukreipti mano mintis. Ir dar dėl šitų "išaukiančių" batelių, dėl kurių ji leidosi į kelionę namo, o po to vėl grįžo pas mane.

-Jau aštuonios ryto, Eva. Jei nori spėti, turėtume paskūbėti.

-Aš nesu įsitikinusi, kad turėčiau vykti.

-Liaukis kvailioti, susimildama! - Aš žinau, jog ji pavargo nuo manęs.

-Gerai, tuomet pats laikas eiti, nes šis ponas man leido suprasti, jog jis mano "vėlavimo" neatleis.

-Būtent! - Pakelė į viršų ranką Džeine lyg pritardama. Dar kartą žvilgtelėjau į save veidrodyje ir bandžiau nusiraminti.

-Gal man susiimti plaukus? - Bandžiau pasikelti plaukus, tačiau Džeine mane iš nugaros stumtelėjo prie durų, griebdama mano rankinę.

-Nutilk, prašau.

-Gerai, aš supratau. - Paėmiau iš jos savo rankinę ir mes išėjome iš buto. Nusileidusios laiptine žemyn, atsidūrėme lauke ir žengėme prie jos automobilio. Užėmusi vairuotojo poziciją, Džeine užsisegė saugos dirža ir pažvelgė į veidrodį išsitraukdama iš rankinės lūpų balzamą, pažvelgdama į ją, nusijuokiau ir taip pat prisisegiau dirža.

-Ką? Galbūt mane kas nors pastebės, turiu būti viskam pasiruošūsi. - Mes susižvalgėme ir aš užverčiau akis į viršų, ji šyptelėjo. Juodaplaukė užvedė automobilį ir jis pradėjo riedėti. Pajutusi, jog mano rankinėje vibruoja mobilusis, išsitraukiau jį. Dabar ankstus rytas, tačiau Tomas nepraleidžia progos sugadinti žmonėms nuotaikos.

-Ir vėl jis...

-Kas? Tomas? - Džeine pažvelgė į mano mobilųjį ir vėl įbedė akis į kelią.

-Taip, - numykiau. -Aš nežinau ko jis nori, tačiau negaliu leisti sau sugadinti nuotaikos dar labiau. Aš ir taip virpu.

-Duokš , - Ji ištraukė telefoną iš mano rankų.

-Tu vairuoji! , - Paprieštaravau, tačiau ji jau atsiliepė. Atsidusau ir užkėlusi savo alkūne prie lango, atrėmiau galvą delną. 

-Taip, Tomai. - Užtikrintai tarė Džeine ir įjungė garsiakalbį. Šito nereikėjo daryti...

-Koks pasikeitęs balsas, Eva. - Girdėdama jo balsą galiu netgi nenuleisti akių, nes negalėsiu suskaičiuoti kiek kartų aš juos užversiu.

-Ko tau reikia?