Impure

7

Pabudusi nuo gardaus, pasiilgto kvapo, atmerkiau akis. Žvelgusi į tamsiai mėlynas, užtrauktas užuolaidas, bandžiau įžvelgti ar rytas jau atėjo. Galiu prisiekti, kad jau ilgą laiką šitaip nemiegojau. Mano galva buvo taip prikrauta visokiausio, įvairaus mėšlo, jog vos atsigulusi ir užmerkusi akis, aš išsijungiau. Nesvarbu, kad tai svetima vieta ir lova, aš tiesiog užmigau. Ir miegojau labai patogiai.
Pakėlusi galvą nuo pagalvės, į ją pradėjo šauti įvairūs prisiminimai. Svarbiausia ir nerealiausia, kad Kilianas grįžo į mano gyvenimą. Jis žino, jis piktas ir manęs nekenčia. Tą aiškiai parodė palikdamas mane gatvėje, naktį. Jo žvilgsnis, jo elgesys, jo manieros, jo požiūris į mane ir su manimi, visiškai kitoks. Aš jam bjauri. Jis pyksta, nebetiki manimi, siekia keršto. Nori įskaudinti mane visais būdais. Ir įskaudino. Anksčiau, net ir pykdamas, jis visada manimi pasirūpindavo. Visada žinodavau, kad turiu jį šalia ir bėdoje jis manęs nepaliks, tačiau vakar... Jis tiesiog nuvažiavo ir negrįžo aiškiai pademonstruodamas, kad aš jam nerūpiu. O pokalbis prieš tai... Arba jims atims iš manęs globą, arba uždarys it kalinę ir reguliuos mano gyvenimą. Ne dėl to, kad jam rūpi, o dėl to, kad tai yra priežastis, dėl ko jį palikau. Bent jau jis taip galvoja. Jis nori atimti iš manęs laisvę, darbą, karjerą, visas privilegijas į save. Štai koks jo kerštas.
Apsirengusi ir apsimovusi batus, sutvarkiau lovą, nuėjau prie lango ir atitraukiau užuolaidas. Šviesai mane pasitikus, žvelgiau į praeivius ir priešais esančią kavinę. Nusisukusi ir papurčiusi galvą sau, pradėjau laiptais leistis į apačią.
Erikas buvo vienintelis galintis mane gelbėti žmogus. Po Kiliano valios, vienas automobilis sustojo ir leido man paskambinti. Erikas netrukus atvažiavo ir parvėžė mane. Grįžti į savo butą negalėjau, nes neturėjau raktų. Jie liko pas Džeinę ir dėl to šitokia gėda. Turėjau nakvoti pas žmogų, pas kurį ką tik įsidarbinau. Jis ne tik užleido man savo lovą, bet ir išklausė mane. Taip, maža to, kad turėjau į jį kreiptis tokiu metu, ir savo problemomis nesidrovėjau apkrauti.
Ir visa tai, Džeinės Evans nuopelnas. Dėka jos, mano gyvenimas ir vėl apsivertė aukštyn kojomis. Ar aš nebenorėjau Kiliano savo gyvenime? Aš norėjau jo labiau už viską. Jis ir buvo mano gyvenimas. Aš norėjau jį mylėti amžinai, bet buvau nuginkluota ir nušauta savo pačios meile. Jis to niekada nesupras, nebent... Išdrįs pasikesinti į mano turtą po širdimi.

-Labas rytas. – Ištariau žvelgdama į žvalų Eriko veidą. Jis kepė blynus, sukiojosi virtuvėje, murmėjo dainos žodžius, kurie skambėjo per radiją ir nusišypsojo mane pamatęs. Jo šypsena buvo tokia balta kaip ir jo nepriekaištingai išlyginti marškiniai.

-Labas rytas, Eva. – Įdėjo paskutinį blyną į lėkštę jis ir įkišo karštą keptuvę į kriauklę, staigiai atsitraukęs nuo garų.

-Hm, koks jūs aktyvūs iš pat ryto, pone Morisonai.

-Man tiesiog patinka toks gyvenimo ritmas. – Mirktelėjo jis, nešdamas indus ir maistą ant stalo. Jis iškėpė tobulai rudus blynus, padarė mums abiems „Cappuccino" kavos, iš kavos aparato. Šis vyrukas neturi minusų.

-Nevertėjo, Erikai. Aš nesu alkana iš ryto. – Gūžtelėjau pečiais. Jis juokingai susiraukė ir papurtė galvą, mostelėdamas ranka link stalo.

-Tau reikia valgyti, rūpintis savimi ir kūdikiu. Nagi. – Linktelėjusi, atsisėdau prie stalo, ką padarė ir Erikas.

-Ačiū, kad leidai čia pernakvoti, Erikai. Žinoma, aš pasijaučiau kaip benamė tavęs to prašydama ir man tikrai buvo gėda, kad teko tau pridaryti nepatogumų. – Eriko veidas momentaliai pasikeitė ir jis susiraukė, nebeturėdamas nei lašo pozityvumo.

-Eva, tu man jokių nepatogumų nesudarei ir sudaryti negali. Kiekvienas gali atsidurti tokioje situacijoje ir aš džiaugiuosi, kad kreipeisi į mane. Džiaugiuosi, kad pasitiki manimi. – Nežinau, ar kiekvienas gali atsidurti tokioje situacijoje. Jeigu ne Erikas, būčiau miegojusi gatvėje. Tai mano geriausios draugės ir mano... Mano... Buvusiojo kaltė.
Po to, ką ji padarė, nežinau ar galiu jai atleisti. Ar tai išvis atleistina.