Impure

2

Lenkdama penktą aveniu Bostono gatvėmis, sustojau ties šviesoforu įkvėpti rytinio gryno oro. Nebėgiojau kelias savaites, todėl jaučiuosi kiek apsileidusi. Paskutines savaites vos ištrūkdavau į darbą, bet netgi būdama darbe negalėjau negalvoti apie senelį, todėl prireikdavo skambinti jam kas valandą. Mes rūpinomės vienas kitu, jis pašventė man savo gyvenimą. Nepaisant ligos,jis sutiko būti mano globėju ir auginti mane it savo dukrą. Liga su kiekvienais metais vis progresavo, o priimti tinkamą gydimą buvo ne pagal mūsų kišenę. Prieš trejerus metus aš turėjau konsultantės darbą grožio priemonių parduotuvėje, mes su seneliu dėl to labai apsidžiaugėme, nes uždarbis buvo toks, jog neprireikdavo laukti savaitės galo, kad nusipirktume ko reikėdavo dabar. To buvo pakankama ir aš tikėjausi, kad dabar galėsiu apmokėti jo gydimą, tačiau senolis man neleido. Jis tarė, kad jis jau senas ir kai ateis jo laikas jis bus dėkingas Dievui, nes astma atemė jo džiaugsmą gyventi. Jis tikino, jog savo jau pragyveno, dabar metas gyventi man ir pasirūpinti savo ateitimi, todėl jis uždraudė man jam padėti ir privertė parašyti prašymą į Bostono universitetą. Liko paskutinieji metai ir viskas kaip tyčia apsivertė aukštyn kojomis. Konsultantės darbą praradau prieš kelis mėnesius, kai mane apkaltino kita konsultantė vagiliavimu, kas nebuvo tiesa. Ir štai aš jau kelias savaites dirbu bare kaip padavėja, palaidojau senelį prieš tris dienas iš to ką buvome pasidėje "juodai dienai" ir aš net nenutuokiu kaip suktis toliau. Vienintelis sprendimas, kuris ateina man į galva, tai tik tai, jog turėčiau mesti universitetą ir susirasti dar vieną darbą. Iš to atlyginimo, ką gaunu dirbdama padavėja, tikrai neužteks užmokėti už mokslus, o jei turėsiu antrą darbą, neturėsiu laiko mokytis. Mano galvoje yra visiškas viesulas, kuris nesustoja suktis. O kaip galėjo būti kitaip? Kaip gali sektis merginai, kurios tevai mirė prieš šešioliką metų ir jos globą perėme sergantis senolis? Kuri nuo vaikystės bando kovoti už savo vietą gyvenime, kad išliktų? Tai nepaprastai sunku. Sunku neturėti tėvų, sunku neturėti artimųjų, sunku neturėti pinigų, kai visi jų turi. Naujoms suknelėms, bateliams, laisvailaikiui. Jei mes būtume gyvene iš senelio pensijos, būtume užmige šaltame kambaryje su tusčiais skrandžiais, todėl esu dėkinga už tai jog turiu sveikas kojas ir rankas.

Bandydama viti visas šias mintis šalin pravėriau stiklines "Starbucks" duris ir įėjau nusipirkti kavos bei susitikti su Džeine. Su savo vaikystes drauge, kurią pažįstu nuo darželio.

-Sveiki, dvi "Espresso" kavos. - Tariau tamsiaodei merginai už prekystalio, kuri laukė kuo greičiau paimti užsakymą.

-Išsinešimui? - Kilstelėjo antakį.

-Ne, gersime vietoje.

-Iš jūsų šeši doleriai ir penkiasdešimt du centai. - Įteikiau pinigus ir pasiėmusi du kavos puodelius apsižvalgiau ar Džeine čia, tačiau buvau įsitikinusi, kad ji kaip visada vėluos. Ir aš buvau teisi. Nužingsniavau prie aukšto staliuko su aukštomis kėdemis prie stikliniu langų su vaizdu į Bostono centrinį parką. Atsisėdusi gurkštelėjau kavos ir mėgavausi jos skoniu. Štai ko man trūko, geros kavos ir sporto. Vos spėjau atsimerkti Džeinė stovėjo man prieš akis.

-Sveika, brangioji. - Ji šiltai priglaudė savo skruostą prie manojo ir viena ranka apkabino mane.

-Sveika. - Nusišypsojau. Džeinė atsisėdo prieš mane.

-Atleisk, kad vėluoju.

-Nieko tokio...

-Žinau, aš visada vėluoju ir visada atsiprašinėju, - Ji nusišypsojo savo balta it krištolas šypsena, tačiau pamačiusi mano neitin linksmą veidą, surimtėjo. -Kaip tu?

-Prašau, neklausk. - Džeinė atsiduso ir nusiemė nuo galvos beretę prieš pradėdama gurkšnoti savo kavą.

-Atleisk, kad išėjau ankščiau iš laidotuviu, turėjau likti paskutinė ir palaikyti tave.