Impure

7

Bandydama atgauti kvapą pradėjau žingsniuoti prie lifto. Širdis šokinėjo it norėdama ištrūkti iš krūtinės, bet neskirdama tam dėmesio dar labiau paspartinau žingsnį. Eidama pro Sofią spėjau pažvelgti į jos nustebintą išraišką ir pravertas lūpas, kurios regis norėjo kažką išspausti, tačiau aš praėjau kaip viesulas ir liftui atsidarius įšokau į jį. Nerangiai nuspaudusi numerį "vienas", leidausi žemyn. Nusileidusi praėjau pro registratūrą ir kuo greičiau pasiekusi duris – išėjau. Pagaliau išėjau. Leisdamasi tais pačiais „nesibaigiančiais" laiptais jutau, jog į mane žvilgteli nepakantūs žvilgsniai, tačiau neskirdama tam laiko žingsniavau toliau. Pagaliau baigdama nulipti „Olimpo" laiptus, sustojau atsikvėpti.

-Eva , - Išgirdau šaukiant savo balsą, nukrypdama žvilgsnį, įsitikinau, jog klausa manęs neapgavo. Tai buvo Tomas. Stovintis prie savo automobilio ir mojuodamas man. Šito ir te trūko iki visiškos pragariškos dienos. Tomas buvo priparkavęs savo automobilį prie įėjimo ir regis nekantriai manęs laukė. Jis būtų buvęs visiškai teisus, jei būtų pagalvojęs, jog pabėgsiu. Nieko nelaukdama, nors šito ir nenorėdama žingsniavau prie jo.

-Šiandien tau neprireikė vairuotojo? – Pasidomėjau, jis šyptelėjo ir nusiėmė saulės akinius, tačiau nebuvau įsitikinusi ar jie reikalingi „įsivaizduojamai" saulei, ar kietuolio įvaiždžiui. Kaip jam nebūdinga, jis vilkėjo „Polo" marškinėlius ir baltas kelnes, beabėjo išleido puse flakonėlio kvepalų, nes šį kvapą galėjau užuosti jau prie išėjimo.

-Šiandien pabūsiu tavo vairuotojas , - dūsliu balsu tarė jis. –Prašau, neužversk akių. – Tą ir rengiausi daryti, tačiau jo žodžiai pirmavo.

-Padarykime tai greičiau. – Apėjusi autombilį, įsėdau vidun, Tomas nieko nelaukęs įsipatogino šalia ir užvedė automobilį palikęs aikštelę.

-Ar sakiau, jog šiandien atrodai nuostabiai? – Šiandien nesu pasiruošūsi jo meilikavimams.

-Ko negalėčiau pasakyti apie tave. – Įsvažiuojant į greitkelį, nusukau savo žvilgsnį į langą, jog mūsų akys nesusidurtų.

-Tėvas mane privertė vykti į golfo klubą, nerizikuodamas pavėluoti, nespėjau persirengti. Kaip praėjo jūsų pokalbis su Kilianu? – Aš žinojau, jog neišvengsiu šio klausimo.

-Aš nedirbsiu pas jį.

-Ką tai reiškia? Jis taip ir pasakė?

-Aš taip pasakiau. – Atrodo, Tomas kiek pasimetė.

-Nori pasakyti, jog jis pasiūlė tau darbą, o tu atsisakei? – Pažvelgusi į Tomą supratau, jog jis tikrai susikrimtęs ir nustebęs. Bandydama mesti tai iš galvos, pasukiojau vieną iš mygtukų jo automobilio salone prie radio ir staiga pasigirdo tranki, ausį režianti muzika.

-Kaip tu gali šito klausytis? – Bandžiau spustelėti kitus mygtukus, bet jis tučtojau prilietė savo pirštų galus prie manųjų, net nespėjusi sureaguoti, atitraukiau savo ranką. Taip ir galvojau, jog jis nepraleis nei vienos progos daryti šitokius „dalykėlius".

-Nekeisk temos, lelyte , - Jis pakeitė muziką į malonesnę ausiai melodiją. –Kas nutiko tarp tavęs ir Kiliano?

-Jis įžūlus. – Mano pasąmonė norėjo kuo greičiau pamiršti tą incidentą. Tą jo žvilgsnį, ta elgesį...Tai, ką aš drįsau padaryti. Aš nežinau kas buvo įžūlesnis, jis, ar aš, kuri nepaspaudė jam rankos prieš išeinant. Aš negalėjau iškesti šitokios įtampos ir jaudulio. Ir galu gale, tikriausiai jis tik iš manęs šaipėsi. Jis negalėjo būti šitoks. Nemanau, kad žmogus gali visą laiką būti šitoks. Toks valdingas, toks perfekcionistas...

-Aš tikiuosi tu nepadarei nieko, kas galėjo įžeisti mane? Aš tave jam rekomendavau, kaip tavo draugas.

-Nereikėjo šito daryti, Tomai! Aš šito neprašiau.