Impure

36

Mūsų netraukia tylūs, švelnūs, paprasti žmonės. Mus traukia iki smegenų kaulų tie, kurie dantimis ir nagais įsikabinę į mus. Tie, kurių vien kvapo užtenka, jog kraujas užvirtų. Tie nuo kurių svaigsta galva... Tie, kuriems jaučiame tai, ko patys sau negalime prisipažinti. Tamsą, gilumą, kurioje norisi prapulti taip, jog joks saulės spindulys neprasiskverbtų.
Mus traukia tie, kurie neturi ribų. Su kuriais jaučiamės taip gerai, tačiau kartu ir taip neteisingai.
Ir užtenka tik aromato, balso, kvėpavimo, kad mus išvestų iš proto.
Tačiau tai uždrausta ir tai visiška beprotystė. Aš ir Kilianas esame vienas kito priešingybės. Aš nesu iš jo pasaulio, o jis nėra iš mano pasaulio...

Antrą kartą išgirdusi, jog kažkas tipena koridoriumi, vėl pribėgau prie durų ir ranka pradėjau trankyti užrakintas duris.

-Sofija, Heile, padėkite! - Sušukau. Žingsniai vis artėjo ir pagaliau sustojo leisdami suprasti, jog kažkas stovi prie durų.

-Panele Anders, aš labai apgailėstauju, tačiau negaliu jūsų išleisti. Ponas Ariasas nurodė neatrakinti durų, atleiskite. - Iš kitos durų pusės, tarė Sofija.

-Ką po velnių tai reiškia, Sofija?! Aš čia jau visą valandą, išleiskite mane!

-Nusiraminkite, panele Anders. Kad ir kaip norėčiau, aš negaliu jums padėti. Nenoriu prarasti savo darbo, supraskite ir mane. - Suvokdama, jog Sofija manęs iš čia neįšleis, nurimau ir sudribau prie durų atremdama nugarą į jas. Sulenkiau kojas per kelius ir apsivijau jas rankomis, galvą padėdama ant kelių. Mat kaip, ji nenori prarasti savo darbo, tačiau laikyti mane čia kaip gyvulį gali?! Ar tai išvis legalu? Kaip aš nusiritau iki tokios padėties?
Sunkiai atsidususi, lėtai atsistojau nuo grindų ir žengiau kelis žingsnius prie Kiliano lovos. Atsisveikindama su viltimi, jog greitu metu iš čia išeisiu - nedrąsiai atsiguliau ant lovos, galvą padėjusi ant pagalvės. Užsimerkiau vos pajutusi Kiliano aromatą, kuris sklido iš pagalvės. Dieve, net jo kvapas yra nuodėmingas... Jis svaigina galvą, išblaško mintis, verčia pamiršti apie pyktį, kurį šiuo metu jaučiu.
Jis visiškai neturėjo teisės šito daryti. Tai buvo mano sprendimas, kurio jis man neleido nuspręsti. Kilianas mane užrakino kaip gyvūną, kurį galima laikyti prieš jo valią. Jis nepaiso mano žodžių. Negerbia manęs ir daro ką nori. Ar senelis dėl šito mane augino? Ar jis būtų tai leidęs, jeigu būtų gyvas? Ne. Nieko tokio nebūtų nutikę. Nei Keidžas, nei Kilianas nebūtų šitaip pasielgę su manimi.Kilianas sudarkė Keidžo veidą taip, jog tikriausiai po šito bus sunku jį atpažinti ir kaip jis gali sakyti, jog jam viskas bus gerai? Kad ir koks įtakingas jis būtų, visa tai jam pakenks. Jo karjerai, jo reputacijai, jo profesijai. Viskam, ką jis turi. Jeigu jis įkiš Keidžą už grotų, šis taip pat netylės. Galbūt mes būtume visko išvengę, jei Kilianas neprabiltų, tačiau tikriausiai jau per vėlu. Dėl visko galėsiu kaltinti tik save, ką visada ir darau. Aš nenorėjau šito. Nenorėjau, jog Kilianas būtų įmaišytas. Galbūt man būtų pavykę pasikalbėti su Rajanu, susitarti. Galbūt jis gailisi dėl to, tačiau, kad ir kaip norėčiau tuo tikėti - negaliu.
Kilianas visada šitaip elgėsi ir elgsis. Neduos man balso. Viską darys taip, kaip jis nori. Neatsigręš į mano žodžius ir nepasiklausys. Jis niekada manęs nesiklausė ir niekada to nedarys. Kaip aš galiu gyventi su tokiu žmogumi po vienu stogu? Negaliu. Jis perpildė mano kantrybės taurę. Aš nebūsiu viena iš jo meilužių, kurią jis galės laikyti už užrakto.
Iš šių nesibaigiančių minčių mane išlaisvino garsas, kuris sklido iš durų. Kažkas pradėjo atrakinti duris ir aš pašokau nuo lovos, rankomis valydamasi šlapią veidą. Pažvelgiau į pagalvę ant kurios gulėjau. Plona, šilko medžiaga buvo ištepta mano niekam tikusiomis ašaromis...

-Sveika, Eva. - Duris pravėrė juodaplaukė, liekna moteris. Kiliano teta Karla. Jos išvysti šiuo metu aš visiškai nesitikėjau...

-Karla? – Išplėstomis akimis žiūrėjau į jos veidą. Aš tikėjausi, jog už durų pamatysiu Kilianą, tačiau prieš mane stovėjo jį. Gal ir gerai, nes jeigu aš būčiau jį pamačiusi, nežinau kas būtų nutikę.