Impure

13

Jo žodžiai mane privertė sutrikti ir aš nežinojau ką tai reiškia ir kokią prasmę jie turi.

-Ką jūs turite omenyje? - Jis visdar žiūrėjo į mano akis taip reikliai, kaip dar niekas nebuvo žiūrėjęs. Štai kodėl aš negaliu ilgai žiūrėti į jo akis, jis mane verčia sutrikti, pasimesti, jaustis kaltai, nes kai tik bandau pažiūrėti į jo akis matau tik vieną – nepadorumą.

-Aš noriu, jog dirbtumėte man, panele Anders. - Tai mane laiku privertė atsipalaiduoti, kol mano pasąmonė nepradėjo išgalvoti nebūtų dalykų.

-Kodėl jūs persigalvojote, pone Ariasai? – Kilianas pažvelgė į mane klausiamu žvilgsniu ir suraukė antakius. Jis alkūnėmis įsiremė į stalą ir sukryžiavo savo pirštus.

-Persigalvojau? Kas leido jums taip manyti?

-Aš nežinau, pone Ariasai, man pasirodė, jog jūs galvojate, kad esu netinkama šiam darbui. – Jis nuleido savo žvilgsnį į rankas, tuomet vėl pažvelgė į mane.Vos spėjau tvirčiau apsivynioti pledu grįžo padavėjas su padėklu rankose, ant kurio turėjo du puodelius žalios arbatos, kurią netrukus įteikė man ir Kilianui. Šis visdar irzliai žiūrėjo į padavėją.

-Jūsų kepsniai netrukūs bus atnešti, pone Ariasai, skanaus. – Padavėjas atrodė išsigandęs, tačiau tai nesumažino Ariaso rūstumo.

-Dėkoju. – Nusišypsojau padavėjui norėdama šiek tiek pakeisti įtemptą atmosferą. Jis šyptelėjo ir linkteldamas nuėjo į restorano vidų, į kurį jau po truputį ketino ruoštis kiti čia esantys žmonės, nes lauke darėsi nejuokais šalta, tačiau mano labui aš turiu puikų šiltą pledą ir Kiliano akis, kurios galėtų uždegti netgi ledą, bet... Bet negali sušildyti jo paties.

-Jūs esate jauna,išsilavinusi, protinga mergina, panele Anders, kodėl turėčiau nepamėginti? Žinoma, galbūt jums trūksta patirties, tačiau esu įsitikinęs, jog jūs vertinate savo darbą ir greitai mokotės. – Mano viduje atrodo it bokso ringe kovojo Maikas Taisonas ir Muhamedas Ali,nes kiekvienas naujas jausmas neprilygo praėjusiam, tačiau aš žinojau, jog negaliu parodyti šito, todėl bandžiau elgtis ramiai ir nuslopinti savo venomis tekančias emocijas.

-Dėkoju jums,tačiau aš nežinau ar bus įmanoma suderinti mokslus ir auklės pareigas. – Jis atsiduso ir atsiremė nugara į sofą, tuomet prikando savo apatinę lūpą galvodamas.

-Nuo kada jums prasideda paskaitos?

-Aš šiomis dienomis aplankysiu universitetą ir sužinosiu, pone Ariasai. – Aš nenorėjau jam užsiminti apie visdar nesumokėtus mokslus ir apie Keidžo paslaugas.

-Manau, jog tai galėtume suderinti. – Kilianas buvo nusistatęs rimtai ir aš galėjau matyti, kad jis „nori" manęs. Nori, jog aš dirbčiau jam. Tuometu, kai jis neleido man abėjoti nei sekundes, mane išgelbėjo tas pats padavėjas jau su dvėjomis didžiulėmis lekštėmis rankose.

-Panele Anders , - Jis pastatė baltą lėkštę pilną maisto prieš mane, o kitą prieš Kilianą. –Pone Ariasai. – Pagaliau jis atitraukė savo žvilgsnį nuo manęs ir pažvelgė į lekštę, tai man davė laiko įkvėpti gryno oro.

-Dėkoju. – Padėkojau padavėjui, kuris pastumėjo įrankius arčiau mūsų.

-Ar viskas gerai, pone Ariasai? Ar ko nors trūksta? – Padavėjas bandė jam visaip įtikti, tačiau šis reagavo šaltai. Žinoma, šis dirbantis žmogus tenori išsaugoti savo darbą, o tikriausiai Ariasui taip paprasta jį išvaryti, jog jam tereikia mostelti pirštu.

-Viskas gerai, gali eiti.

-Skanaus ir gero vakaro. – Kilianas linktelėjo ir aptarnaujantis mus žmogus paliko mus vėl vienus. Lekštėje dominavo didžiulis kėpsnis, o šalia „fri" bulvytės su daug salotomis.