Impure

41

Mano siela, per kelias sekundes spėjo apkeliauti visatą ir grįžti į kūną, kuris vos tebesilaikė ant pradėjusių virpėti kojų. Širdis daužėsi it laikrodis, pasiekęs ilgiausiai skambančius valandos garsus, o protas neįsisavino ką tik išgirstus žodžius. Man tarytum pasigirdo, tačiau aš buvau tikra, kad neapsirikau jo ryškiai pasakytais žodžiais.
Žvelgiau į Kiliano laukiantį, viltingą ir išsigandusį veidą, tačiau mano burną užsiuvo tvirtais siūlais ir aš negalėjau jų praplėšti. Galvoje, kaip paukščiai skrido mintys, nuo švariausio iki juodžiausio dangaus ir atgal. Prisiminimai, pralėkė greitai, vienodu metu ir susipainiojo tarp gero ir blogo.
Ar Kilianas man pasipiršo? Kilianas Ariasas, pasipiršo man? Man? Evai Anders?

-Gal jau pasakysi ką nors? – Baimė nugriaudėjo mano kūnu, versdama krūptelėti nuo jo balso tono. Jis, tais žodžiais, sužalojo mano psichiką, akimirksniu apversdamas viską aukštyn kojomis.
Mano širdies plakimas, dar niekada nebuvo toks stiprus, gerklė, dar niekuomet nebuvo taip išdžiūvusi ir aš dar niekada nebuvau tokia kokia esu dabar. Dar niekada šitaip savęs nesupratau ir tai tiesiog... Dieve mano!

-Ką? – Kelios raidės, prasmuko pro sudžiūvusias, prasiskyrusias mano lūpas. Kiliano bruožai tapo griežtesni, tamsesni ir sukandęs žandikaulį, jis išleido tylų, beviltišką atodūsį.

-Tekėk už manęs. – Pakartojo jis. Man nepasigirdo, tai buvo teisybė. Be jokių dviprasmiškų, dviveidiškų priedų, be jokių melagysčių, tai buvo tokie gryni ir tikri žodžiai. Dar niekados, nebuvo taip sunku suvokti tokį paprastą, lengvai suprantamą sakinį.
Aš prasižiojau, norėjau kažką pasakyti, bet kadangi neradau jokio, teisingo atsakymo ir vėl nebyliai pasimečiau. Idealios formos, rudi jo antakiai, nusileido, skruostikauliai, sujudėjo jam nurijus seiles. Kilianas apsilaižė lūpas, jo krūtinė kilstelėjo nuo gausaus oro įsileidimo į plaučius, o viršutinės, tankios blakstienos susitiko su apatinėmis, jam užsimerkus. Jam jas praskyrus, jis nepatikliai žvelgė į mano akis, susigėdęs ir galbūt jau gailėdamasis dėl savo žodžių. Kilianas išplėtė šnerves, iškvėpus per nosį ir įnirtingai pajudėjo prie stalo. Griebė vyno butelį nuo stalo, apžiojo lūpomis ir atlošęs galvą užvertė alkoholinį gėrimą. Atsigėręs jo kaip vandens, padėjo atgal su trenksmu ir pasirodžius prakaito pėdsakams ant jo kaktos, trūktelėjo už juodų marškinių apykaklės kraštų.

-Tu kalbi rimtai? – Iš jo elgesio, buvo matyti, kad jis nejuokauja. Kiek pažįstu grubųjį, įžūlųjį ir valdingąjį Kilianą Ariasą, nei karto nemačiau jo tokio sumišusio.

-Kaip niekados anksčiau.

-Kilianai, jeigu tu dėl to, ką aš pasakiau Paryžiuje... Tai ne išeitis. – Prisiminusi, ką jam pripaisčiau ten, tariau. Aš tikriausiai atrodžiau kaip auka, prašanti gelbėti savo nesuvokiamą statusą ir apginti nuo kitų nepagarbos.

-Tai ne dėl to, ką tu sakei Paryžiuje ir ne dėl kitų. Aš noriu tave vesti. – Prisipažino rudaplaukis, įsitempęs, perpildytas nekantravimo. Oho, aš na... Galima teigti, kad net svajoti apie tai nesvajojau. Aš ir Kilianas, vyras ir žmona? Žmona ir vyras? Sutuoktiniai? Viešpatie, galvoje netelpa ši mintis.

-Kodėl? – Nerišliai, nežinodama pati kodėl, paklausiau to jo. Kas per klausimas „Kodėl"?

-Nes man nepakanka to, ką turime. – Kiliano judesiai nuvedė jį tiesiai prie manęs. Jis žvelgė į mano akis su meile, su tikėjimu, su trykštančiu noru atsiskleisti. Ir kada tada, jeigu ne dabar aš jam tai leisiu?

-Nepakanka?

-Aš noriu visko, Eva. Nuo pat pradžių, kai tave pamačiau, norėjau iš tavęs visko iki pat paskutinio lašo. Kad net pusė jo, neatitektų niekam kitam. Baimindamasis savo jausmų, aš pridariau kvailysčių ir vos nepraradau tavęs. Aš buvau blogas su tavimi, nes tokiu man būti buvo lengviau, bet tik dabar aš suvokiu, koks silpnas buvau. Būti geru, išgyventi visas tas teigiamas ir neigiamas emocijas yra sunkiau, nei viską užgožti ir ignoruoti, – Aš nesuvokiau kas šiuo metu darosi, tačiau norėjau verkti. –Dieve, nemaniau, kad kada nors kalbėsiu taip banaliai ir romantiškai.