Impure

22

           

Tyla. Tyla buvo liudininkė, jog vėl dedasi man nepaaiškinami dalykai. Aš mačiau viską savo akimis, tačiau negalėjau suprasti nieko išskyrus susimąstymus, kurie galbūt ir yra tiesa. Ta tiesa, kodėl Kilianas šitaip elgėsi. Kodėl Rajanas šitaip elgėsi. Jie nekenčia vienas kito ir už to slypi kažkas daugiau nei verslo konkurencija. Už to slypi Amanda, Keidžo dukra ir jo buvusi sužadėtinė. Jos buvo susijusios su Kilianu ir tam yra tik vienas paaiškinimas. Kilianas kažką su jomis padarė. Kažką, dėl ko Keidžas nekenčia Kiliano. Rajanas Keidžas žino daug apie Ariasų šeimą ir apie Kilianą. Tai ne mano reikalas, bet aš buvau ten su jais ir norėčiau bent jau šiokio tokio garso, kurio niekaip negali išleisti Kilianas.
Mes grįžome į Kiliano Ariaso namus, o ten mus pasitiko Heilė ir Sofija. Pamačiusios mūsų nuvytusius veidus, jos šiek tiek sunerimo.

-Sveiki sugrįže. - Sofija bandė išspausti šypseną ir priėjusi norėjo padėti Kilianui nusirengti striukę, tačiau šis iškėlė plaštaką gestu, jog ji jo neliestų. Heilė žvilgsniu mus šnipinėjo iš toliau ir nepratarė nė žodžio.

-Aš trumpam nubėgsiu į viršų, mieloji, o tu nusiplauk rankas ir lauk manęs prie stalo. - Pažvelgiau į Luisą, kuri taip pat buvo sunerimusi, tačiau nuo išsekimo ji smarkiai nesureagavo į mus. Mergaitė linktelėjo ir aš nedelsdama pradėjau kilti laiptais. Aš norėjau bent minutei grįžti į kambarį, uždaryti duris ir išleisti orą, kuris susikaupė mano plaučiuose. Bent kelioms akimirkoms užmerkti akis ir nematyti Kiliano. Bet nuo to bus tik dar blogiau, nes kai jas užmerksiu, tamsiame fone pasirodys vyras, kuris ištiesė man ranką, kai gulėjau ant žemės ir nežinojau ką daryti. Aš buvau priversta paduoti jam savo ranką ir nepaisant visko, aš norėjau įlysti į tą šiltą glėbį ir pažvelgti į jo akis, tuomet paklausti kas vyksta ir laukti kuomet jis mane apšvies. Tačiau šito neįvyko ir įvykti negali. Netgi jei jis šito nenorėjo, jis mane pastūmė. Pastūmė ir neatsiprašė. Visą kelią namo jis tylėjo ir laikė savo kumščius sungiaužtus.
Aš pagaliau atsigabenau į miegamąjį ir uždariau duris, nugarą atrėmiau į jas ir atlošiau galvą. Kaip ir man būdinga iš pradžių aš pradėjau kaltinti save. Gal tai ir nebuvo mano kaltė, tačiau vidaus gilumoje skrajojo kruopelytė kaltės, kuri spaudė mane ir vertė galvoti, ar aš juos suvedžiau. Jeigu ne aš, jie nebūtų pasimatė ir jeigu ne mano kvailas klausimas, kurį išgirdo Kilianas prisistatydamas prie mūsų, galbūt viso šito nebūtų nutikę. "Tai jo kaltė! Nejaugi tu akla? Jis sužeidė žmogų, pagyvenųsį žmogų!" Taip, mano pasąmonė teisi, bet ją sunku šitaip paprastai priimti. Kodėl aš negaliu kaltinti Kiliano? Kodėl negaliu supykti ant jo?! "Galbūt todėl, jog tu viliesi, jog jame yra šiek tiek gerio ir manai,jog Keidžas taip pat kaltas?"Ir ji vėl buvo teisi.
Prisiminusi skausmą alkūnėse atsitraukiau nuo durų ir atsargiai nusirengiau paltą, nenorėdama juo pamušalu prisiliesti prie alkūnių. Numečiau paltą ant lovos ir sukandau dantis pirštu paliesdama alkūnę. Velnias, nemaniau, jog šitaip susižeidžiau, tačiau vienos rankos alkūnė sutrūkinėjo iškviesdama neryškų kraują.
Nieko nelaukdama nubėgau į vonios kambarį.

-Nuopelnai Kilianui Ariasui, šis "įstatė" mane į miegamąjį, kuris turi savo atskirą vonios kambarį. - Burbtelėjau.
Atidarydama veidrodinę spintelę, akimis ieškojau vaistinelės. Ją suradusi kojų pirštais kilstelėjau, jog galėčiau ją paimti. Turėdama rankose vaistinelę atidariau ją. Suradusi viską, ko man reikia pradėjau dezinfekuoti negilias žaizdeles alkūnėse, tuomet patepiau papildomu tepalu, jog žaizdos neužsikrėstų ir užklėjavau pleistrą.
Kokia puiki dovana nuo Kiliano. Tik antra mano darbo diena jo namuose, o jis jau spėja mane sužeisti, nepaisant to jis net nepaklausė ar man viskas gerai. Ką jis nori padaryti? Taip, tai jog negerbia ir tuo labiau nekenčia Keidžo jau parodė, tačiau ar aš galiu stoti šiame viduryje, kuriame esu dabar? Kilianas Ariasas tas, kuris suteikė man darbą, o Rajanas Keidžas tas, kuris įteikė man galimybę mokytis ir aš negaliu stovėti tarp jų dvėjų. Į savo praeities išgyvenimus jie negali manęs kišti.
Aš išėjau iš vonios kambario ir palikau miegamąjį, kuris buvo priešais Kiliano miegamąjį. Kambario durys buvo pravertos ir aš negarsiai pasibeldžiau. Atsakymo į tai negavau, tuometu stipriau belstelėjau, tačiau ir šį kartą niekas neatsakė. Neįsitikindama ar jis miegamajame, įėjau. Vakar aš nebuvau šiame kambaryje. Sofija tik pasakė, jog čia yra Kiliano kambarys, tačiau man jo neparodė.
Kambarys tikriausiai buvo didžiausias iš visų miegamųjų. Lova buvo karališko dydžio, kuri taip pat užėmė nemenką vietą. Keli paveikslai ant sienų, tačiau ne jo tapyti. Tamsios detalės ir nė vieno ženklo apie jį ar Luisą. Nei vienos nuotraukos ar kažko tokio nostalgiško.
Labiausiai mano dėmėsį prikaustė vonios kambarys. Dušas, kuris persišvietė miegamąjame, tačiau jo įėjimas buvo prieinamas iš vonios kambario.
Aš jau sukausi eiti, tačiau išgirdau atsukto čiaupo garsus. Prieidama prie vonios kambario durų pasibeldžiau ir jas netrukus atidarė Kilianas. Aš staigiai įkvėpiau oro ir įtėmpiau kaklo raumenis. Kilianas stovėjo prieš mane pusiau apnuogintas, o jo plaukai buvo palaidi ir drėgni, kurie uždengė jo skruostus. Jis stovėjo prieš mane be marškinėlių. Raumeningas, ištatuiruotas ir smuglią bei lygią odą turintis Kilianas. Mano akys kėliavo nuo jo krūtinės iki rankų. Ant jo krūtinės buvo išpaišytas žvėris. Liūtas. Taip, jis panašus į jį.