Impure

17

-Dėkoju. - Nusišypsojau Heilei, kuri linkteldama paliko mus vienas su Luisa. Mes sedėjome prie didelio stalo valgomajame, o prieš mus buvo patiekta vakarienė. Tai nebuvo viena lekštė ar dvi, tai buvo daugybė lėkščių, kuriose buvo įvairus maistas pradedant nuo kepsnio ir baigiant užkandžiais. Aš nežinau kada priprasiu prie viso šito. Netgi maistas čia buvo kitoks. Visiškai kitoks ir išvaizda ir skoniu. Aš vos galėjau kramtyti tai ką valgau. Valgis buvo visiškai be druskos ir pagrinde tai buvo daržovės. Daug daržovių, kurios netgi nebuvo apskrudintos. Aš suprantu, jog tai sveikas maistas ir brangus, tačiau jis buvo visiškai beskonis ir aš jį nepagalvodama iškeisčiau į mėsainį pilnu mėsos ir sūrio.

-Jūs nevalgote? - Žvilgtelėjo į mane Luisa savo mielomis akimis, kuri sedėjo priešais.

-Žinoma, kad valgau, brangioji. - Atidėjusi savo mintis apie mėsainį tolėliau, įsidėjau į burną gabalėlį kepsnio.

-Tėtis sako, jog visą laiką reikia valgyti sveiką maistą, todėl netgi mokykloje aš visada su savimi turiu dėžutę, kurioje yra maistas pasiimtas iš namų. - Tarė Luisa pradėdama kramtyti artišoko gabalėlį.

-Tikriausiai tai gerai. - Nusišypsojau jai, o ji atsakė tuo pačiu ir nudebė savo žvilgsnį į lėkštę. Ak, Kilianai ir ką tu darai su mergaite? Ji net negali valgyti mokyklos maisto! Per šią dieną aš jau spėjau suvokti, jog jis savo dukrą laiko it narvelyje. Kai ji grįšta iš mokyklos turi pradėti laikytis savo taisyklių ir toks įspūdis, jog iš mokyklos ji grįšta į mokyklą. Pusryčiai, pietūs ir vakarienė turi būti nustatytu laiku, ne vėliau. Iki vakarienės ji jau turi paruošti visus savo namų darbus, kuriuos nuo dabar mes darysime kartu, nes kitaip jos maža galva sprogs nuo visų tų uždavinių. Vėliau po vakarienės ji turi šiek tiek laiko pažaisti, tuomet vonia ir lova. Nuo viso šio monotoniškumo galima išeiti iš proto, kurio reikia laikytis penkias dienas savaitėje, tuomet savaitgaliais ji su savo tėčiu važiuoja pas senelius, kurie tikiuosi bent jau šiek tiek ją palepina, nes ši mergaitė lyg nustatytas aparatas. Ji netgi kalba kitaip, o dar visos tos manieros. Netgi dabar sėdint prieš mane ji laiko valgymo įrankius taip, lyg suaugęs išauklėtas žmogus. Taip, tai nėra blogai, tačiau jai tik penkeri ir ji dar turi laiko visa tai išmokti. Ji tik vaikas, kuri nori būti vaiku, tačiau jai neleidžia. Neleidžia turėti vaikystę ir jau nuo dabar pratina būti suaugusiai.

-Eva? - Luisa pertraukė mano mintis savo švelniu tonu.

-Taip? - Ji viltingai pažvelgė į mano akis.

-Jūs esate kitokia nei mano ankstesnės auklės.

-Kitokia? - Pagaliau mergaitė nusprendė su manimi pasikalbėti. Per šiandien aš išgavau iš jos tik kelis žodžius. Ji yra šiek tiek užsidariusi, tačiau manau jai nereikia daug, jog atidaryčiau tas mažas duris į jos pasaulį. Jai tiesiog yra uždrausta rodyti savo jausmus, taip pat kaip ir jam. Ir jis nesupranta, jog ji yra tik vaikas...

-Taip. - Mergaitė linktelėjo.

-Kokia kitokia, Luisa? - Man buvo įdomu ką ji pasakys ir kai ji pagaliau prabilo, noriu, kad ji pradėtų bendrauti su manimi. Luisa akimirkai šyptelėjo, tačiau apie kažką pagalvojusi ji nuleido savo akis ir papurtė galvą.

-Nesvarbu, atleiskite.

-Kas yra, brangioji? Kodėl tu nenori pasikalbėti su manimi? - Mergaitė kilstelėjo savo siaurus pečius ir vėl nudebė savo žvilgsnį į lėkštę.

-Jūs tiesiog išeisite kaip ir visos kitos darbuotojos. Aš negaliu per daug priprasti prie jūsų. - Aš buvau nustebinta jos žodžiais. Ji bijo. Ji bijo būti įskaudinta ir palikta. Ak, Dieve. Štai kaip viskas vyksta jų šeimoje. Tėvas ir dukra buvo palikti ir įskaudinti, todėl bijo vėl kažkam save patikėti. Štai kodėl jis elgiasi taip. Jis bando ją apsaugoti ir tikina, jog reikia užgošti savo jausmus.