Your letters✔

Untitled Part 12

12 Dalis.

-Niall, kas tau yra? Tu jau visą savaitę neišlendi iš kambario, dėl tavęs reikia atidėti koncertus, repeticijas... Juk žinai, kad aš tavo geriausias draugas,- jau nežinia kurį kartą Louis ateina į mano kambarį, klausia vis to paties, o nesulaukęs atsakymo atsidusęs išeina

-Niall, prašau man skaudu tave matyti tokį,- Lou lėtai padėjo savo ranką man ant peties. Gulėjau užsisukęs į jį nugara, net negalvojau atsisukti. Norėjau būti vienas. Tiksliau, norėjau būti vienas su ja. Žinojau, kad tai neįmanoma. Žinojau, kad ir ką aš jai jausčiau ir kad ir ką ji man jaustų mes negalėtume būti dauiau negu draugai

-Niall, prašau...- jo balsas skambėjo prislėgtai ir tą akimirką man pasidarė dar blogiau... Šįkart žinoja, kad jis neišeis, nepaliks manės vieno. Turėsiu jam viską papasakoti. O galbūt ir norėjau... Iš tiesų norėjau, per ilgai viską laikiau savyje

-Lou,- lėtai ištariau ir pats išsigandau savo balso. Nejaugi jis skamba taip apgailėtinai? Nejaugi, aš pats toks apgailėtinas? Nejaugi tikrai aš toks naivus kvailys?

-Atsisuk, prašau- jo žodžiai pasklido po kambarį. Prisiverčiau atsisukti

-Taip, Lou?- sudrebėjau

-Kas buvo?- jis buvo nusiminęs, man buvo skaudu jį tokį matyti. Tuo labiau, kad Lou skausmą sukėliau aš

-Kada?- vaidinau, kad viskas gerai. Žinojau, kad vaidinau prastai, manau ir Lou tą suprato

-Gal praleiskim tą dalį kai apsimeti jog nežinai apie ką aš,-pavartė akis. Sukikenau. Louis yra nuostabus todėl, kad net ir pačios skaudžiausia situacijose moka pasakyti kažką kas privers nusišypsoti

-Lou, nenoriu dabar apie tai kalbėti...- numykiau vėl bandydamas apsisukti į kitą šoną, kad nereiktų ilgiau išlaikyti varginančio akių kontakto. Dėja, Lou stiprios rankos neleido man to padaryti. Ir dabar aš buvau prispaustas prie pačios sienos, neturėjau kur dėtis

-O kada?- jis šiek tiek suirzo- jau ryt vakare bus koncertas. Ir šįkart tu negalėsi pasakyti, kad tu tiesiog nenori...

-Na gerai,- atsistojau ir nuėjau prie kompiuterio. Atverčiau visus Jessikos laiškus

-Ką tu darai?- jis buvo sutrikęs

-Pažiūrėk,- parodžiau jam visus Jessi laiškus. Jis juos įdėmiai skaitė, nepraleisdamas nei vieno. O kai perskaitė tiesiog tylėjo. Atrodo žiūrėjo į mane užjaučiančiu žvilgsniu. To ir bijojau.. Tokio žvilgsnio. Nenorėjau, kad kas nors į mane taip žiūrėtų. O tuo labiau vienas iš artimiausių žmonių mano gyvenime.

-Ir ji nepasirodė?- tyliai sušnibždėjo, aš tik stipriai pakračiau galvą- viskas bus gerai Niall, bet rytoj mes tikrai turime koncertuoti,- šyptelėjo

-Ah... Gerai,- paliksėjau ir vėl dribau ant lovos- bet Lou niekam nesakyk apie laiškus, apie Jessi... Nenoriu, kad dar kas nors žinotų

-Gerai,- atsiduso ir trenkęs durimis išėjo... Aš toks apgailėtinas.

***Jessicos akimis***

-Nagi Jessi, bus dar tų vaikinų. O ir beto tu turi Luką,- vaizdingai pamojavo rankomis Amber

-Na gal, bet tada jis laukė manę, jis tikėjo kad atvyksiu, bet aš taip ir nepasirodžiau..- mano skruostu nuriedėjo ašara

-Na gi baik sielotis. Viskas bus gerai,- stipriai apkabino

-Gerai keičiam temą...- nusišluosčiau ašaras nuo veido. Bandydama praliksmėti. Sekėsi sunkiai

-Žinai šiandien vakare atskrenda mano pusesserė. Ir žinai ji turi tris bilietus į kažkokios grupės koncertą. Lyg ir One direction...- supratau kur ji lenkia

-Gerai eisiu, man tikrai reikia prasiblaškyti,- palinkčiojau galva. Man išeitų į naudą ištrūkti iš šių keturių kambario sienų.

Tikiuosi patiko :) ir noreciau keliu nuomoniu :)